Lietuvos istorijos institutas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Lietuvos istorijos institutas, nuo 1939 m. Lituanistikos instituto Lietuvos istorijos skyrius, nuo 1941 m. Lietuvos mokslų akademijos Istorijos ir archeologijos institutas, nuo 1952 m. Istorijos ir teisės institutas, nuo 1955 m. Istorijos institutas, nuo 1990 m. Lietuvos mokslų akademijos Lietuvos istorijos institutas, nuo 1991 m. birželio 21 d. savarankiška valstybinė mokslo įstaiga Lietuvos istorijos institutas – pagrindinė Lietuvos mokslo įstaiga, užsiimanti Lietuvos archeologija, etnologija (socialine antropologija), heraldika, sfragistika, numizmatika, paleografija, genealogija bei kitais fundamentiniais istorijos tyrimais.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pradžią platesniems moksliniams Lietuvos praeities tyrimams padarė 1855 m. įkurti Vilniaus laikinoji archeologijos komisija ir Senienų muziejus, jų įkūrimo iniciatoriai buvo Konstantinas Benediktas Stanislovas Tiškevičius, Eustachijus Tiškevičius, Adomas Honoris Kirkoras, Adomas Pliateris, Vladislovas Sirokomlė. Jie kasinėjo archeologijos paminklus, rinko ir užrašinėjo padavimus, legendas, rusų ir lenkų kalbomis leido leidinį „Vilniaus archeologijos komisijos užrašai“, surinko ir išleido senų Lietuvos graviūrų albumą.

Komisijos veiklą pratęsė 1907 m. Vilniuje įsikūrus Lietuvių mokslo draugija ir 1919 m. sudaryta Valstybinė archeologijos komisija. Siekiant susistemintai tirti lietuvių kalbą, lietuvių tautosaką ir Lietuvos praeitį, 1939 m. kovo 9 d. Kaune, Valstybės Tarybos salėje įkurtas Lituanistikos institutas. Institute buvo trys skyriai:

Lietuvos istorijos skyrių sudarė Proistorės, Archeografijos ir Istorijos sekcijos. Skyriuje dirbo Vilniaus universiteto istorikai Ignas Jonynas, Zenonas Ivinskis, Adolfas Šapoka bei Juozas Stakauskas, Vincas Trumpa, Konstantinas Avižonis, Simas Sužiedėlis. 1939–1940 m. veiklos rezultatai buvo paskelbti pirmame istorijos mokslo žurnalo „Lietuvos praeitis“ numeryje.

1940 m. Lietuvą okupavus Raudonajai armijai, vietoje Lituanistikos instituto įkurta Lietuvos mokslų akademija, kurios Humanitarinių mokslų skyriuje įsteigtas Istorijos ir archeologijos institutas. Pirmuoju jo direktoriumi 1941 m. balandžio 25 d. patvirtintas Konstantinas Jablonskis. Antrojo pasaulinio karo metais istorijos mokslo tyrimai buvo nutrūkę ir vėl atnaujinti 1945 m.

1952 m. Lietuvos istorijos institutas sujungtas su Teisės institutu. 1955 m. šis Istorijos ir teisės institutas buvo reorganizuotas į Lietuvos TSR Mokslų akademijos Istorijos institutą. 1988 m. Lietuvos istorijos institute buvo įsteigtas Pilių istorijos skyrius, kuris 1993 m. pertvarkytas į savarankišką Pilių tyrimo centrą „Lietuvos pilys“. 1990 m. balandžio 9 d. Lietuvos MA Istorijos institutas pavadintas Lietuvos istorijos institutu, o 1991 m. birželio 21 d. įregistruotas kaip savarankiška valstybinė mokslo įstaiga.

Direktoriai[taisyti | redaguoti kodą]

Skyriai[taisyti | redaguoti kodą]

Institute dirba 125 etatiniai darbuotojai, iš jų – 67 mokslininkai (4 humanitarinių mokslų habilituoti daktarai). Instituto bibliotekoje sukaupta daugiau kaip 144 000 vnt. įvairių laikotarpių leidinių istorine tematika.

Leidyba[taisyti | redaguoti kodą]

Institutas kasmet vidutiniškai išleidžia 20 knygų. 19952006 m. išleistos 22 Lietuvos Metrikos knygos. Prioritetine kryptimi ir toliau lieka Lietuvos istorijos šaltinių publikavimas, bei daugiatomės „Lietuvos istorijos“ parengimas ir išleidimas.

Institutas leidžia tęstinius mokslo leidinius: „Lietuvos istorijos metraštis“, „Lietuvos archeologija“ (nuo 2005 m. kartu su Vilniaus ir Klaipėdos universitetais), „Lietuvos etnologija: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos“, straipsnių rinkinius užsienio kalbomis – „Lithuanian Historical Studies“ ir „Archaeologia Baltica“.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]