Arthur Wellesley

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Artūras Velslis
pirmasis Velingtono Kunigaikštis
Sir Arthur Wellesley, 1st Duke of Wellington.png
Gimė: 1769 m. tarp balandžio 29d. ir gegužės 1 d.
Dublinas, Airija
Mirė: 1852 rugsėjo 14
Kento grafystė, Anglija
Tėvas: Garret Colley Wesley
Motina: Anne Hill-Trevor
Sutuoktinis(-ė): Catherine Pakenham
Vaikai:

Arthur, Charles

pirmasis Velingtono Kunigaikštis
Pareigos: ministras pirmininkas (1828-1830, 1834 m.)
Partija: Toriai
Commons-logo.svg Vikiteka: Arthur WellesleyVikiteka
Parašas
Arthur Wellesley, 1st Duke of Wellington Signature.svg

Artūras Kolis Velslis Velingtonas (1769 m. gegužės 1 d. – 1852 m. rugsėjo 14 d.) – Didžiosios Britanijos karininkas, politikas. Vienas iš žymiausių XIX a. kariuomenės vadų.

Jaunystė[taisyti | redaguoti kodą]

Gimė 1769 m. Dubline, Airijoje. Kilęs iš Dangano Velslių giminės. Trejus metus mokėsi vienoje garsiausių britų nepriklausomoje mokykloje – Itono koledže (Eton College). Nuo 1786 m. mokėsi karybos Prancūzijoje, Anžė karališkojoje akademijoje.

Karjeros pradžia[taisyti | redaguoti kodą]

Tarnybą pradėjo 73 kalniečių pulke. 1787 m. pabaigoje jam suteiktas leitenanto laipsnis. 1789 m. perkeltas į 12 lengvųjų dragūnų pulką. Iki 1793 m. priklausė Airijos lordo – leitenantų štabui, keletą metų buvo Airijos parlamento narys. 1794 m. dalyvavo žygyje Nyderlanduose, o 1796 m. buvo perkeltas į Indiją. 1803 m. rugsėjo 23 d. pasižymėjo Assaye mūšyje Indijoje. Mūšis tapo pirmąja didele jo karine pergale. Už Indijoje įvykdytas sėkmingas operacijas 1805 m. buvo paskirtas generolu majoru. Grįžęs į Angliją buvo išrinktas Bendruomenių rūmų nariu, o 1807 m. paskirtas Airijos reikalų valstybės sekretoriumi.

Napoleono karuose[taisyti | redaguoti kodą]

1808 m. su būriu išsilaipino Portugalijoje ir pradėjo Lisabonos puolimą. Laimėjo Vimeiro mūšį, bet po jo buvo atšauktas ir apklausinėjamas dėl britų ir prancūzų karininkų susitarimo po mūšio (Sintros konvencija), pagal kurį prancūzai atsitraukė iš Lisabonos britų laivais. Kadangi jis nebuvo pasirašęs susitarimo, buvo išteisintas ir grįžo į pareigas. Paskui sutriuškino Prancūzijos maršalų Sulto ir Žozefo Bonaparto kariuomenes. Baigiantis 1812 m. užėmė daugumą Ispanijos miestų, o kitų metų vasarą, įveikęs Napoleono vadovaujamą kariuomenę, perėmė visos Ispanijos kontrolę.

Po Napoleono ištrėmimo 1814 m. į Elbos salą, paskirtas ambasadoriumi Prancūzijoje. „Šimto dienų“ laikotarpių vadovavo britų, olandų ir hanoveriečių pajėgoms. Vadovaudamas Jungtinės Karalystės ir Prūsijos kariuomenėms, 1815 m. birželio 18 d. sutriuškino Napoleoną Vaterlo mūšyje.

Vėlesnioji karjera[taisyti | redaguoti kodą]

1819 m. iki 1827 m. buvo logistikos generolas. Po to tapo vyriausiuoju Didžiosios Britanijos kariuomenės vadu ir šias pareigas ėjo iki pat mirties. 1828 m. tapo Jungtinės Karalystės ministru pirmininku. Jo vyriausybė žlugo 1830 m. po masinių vasaros ir rudens riaušių. Po 1834 m. jis laikinai pavadavo ministrą pirmininką Peel. Vėliau jo kabinete ėjo užsienio ministro pareigas. Laikotarpiu nuo 1841 m. iki 1846 m. buvo Lordų rūmų vadovas. 1846 m. pasitraukė iš politinės veiklos.