Alioškų smėlynai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Centrinė smėlynų dalis pavasarį

Alioškų smėlynai (ukr. Олешківські піски) – pusdykumės tipo smėlynai Ukrainoje, 30 km į rytus nuo Chersono.

Alioškų smėlynai yra apie 15 km skersmens, tai didžiausi smėlynai Ukrainoje.[1]. Smėlynus sudaro kopos ir iki 5 aukščio smėlio gūbriai, kuriuos vietiniai gyventojai vadina kučiugurais (rus. кучугуры), apaugę reta psamofiline augalija.

Anksčiau Alioškų smėlynuose buvo karinis poligonas, kuriame treniravosi bombarduoti Varšuvos sutarties šalių pilotai. Dėl karinės paskirties smėlynų tyrimai buvo riboti. Smėlynuose iki šiol randa nesprogusių bombų.

Pavadinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Pavadinimas atsirado iš senojo (naudoto iki 1925 m.) Ciurupinsko miesto pavadinimo rus. Алёшки. Įvairių metų literatūroje smėlynus vadino Alioškų smėlynais (rus. Алёшковские пески, daugelis ikirevoliucinių ir šiuolaikinių šaltinių), Oleškų smėlynais (rus. Олешковские пески, tarybinio laikotarpio spauda iki XX a. 6-ojo dešimtmečio), Žemutinio Dniepro smėlynais (rus. Нижнеднепровские пески), rečiau – Curiupinsko smėlynais (rus. Цюрупинские пески).

Kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Alioškų smėlynai atsirado visai neseniai. Dniepro žemupyje, aukštoje viršsalpinėje terasoje smėliai kaupėse ledynmečio laikais. Po ledynmečio smėlynai buvo sutvirtinti stepinės augalijos.
XVIII ir XIX a. regione ėmėsi avininkystės. Vien baronas Frydrichas Falc-Feinas, Askanijos Novos draustinio įkūrėjas, turėjo avių kaimenes, kuriose buvo iki milijono avių.[2]). Didžiulės avių bandos dėl perganymo pažeidė, o daug kur – ir sunaikino žolinę dangą. Dėl to smėlynai išsilaisvino, o vėjo erozija ėmė juos platinti.
P. Kostyčevo, tyrinėjusio ALioškų smėlynus apie 1880 m., žodžiais, prieš šimtą metų Alioškų smėlynai buvo ištisai apaugę augalija, vietomis – sumedėjusia. Nuomonę, kad smėlynai atsirado dėl pakitusių klimatinių sąlygų, laikė neteisinga ir niekuo neparemta. „Birių smėlynų susidarymo ir negalėjimo apaugti priežastis yra viena ir ta pati – intensyvus gyvulių ganymas.“[3] 1837 m. žurnale „Žurnal obščepoleznych svedenij“ (rus. Журнал общеполезных сведений) rašė, kad 1802 m. miškų plotas žemutinio Dniepro smėlynuose buvo daugiau kaip 5000 ha, o 1832 m. jų praktiškai nebebuvo.[4]

Smėlynų sutvirtinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Bandomieji darbai sutvirtinti smėlynus prasidėjo dar XVIII a., tačiau jie buvo išplėtoti tik 1830–1840 m., kai imta vystyti miškų sodinimą ir buvo sudaryta Alioškų girininkija[4] Žemės valstiečiams dalijimo laikotarpis (1859–1890 m.) buvo katastrofa Alioškų miškams, ir smėlynų plotas labai padidėjo. Vėl stabdyti smėlynus imta tik po 1920 m.
Dabar smėlynų plitimą sustabdė perimetru pasodinti miškai, kurių plotas apie 1 tūkst. km², kas sudaro apie pusę pačių smėlynų ploto. Regione veikia Ukrainos Miškų ir žemės ūkio melioracijos mokslinio tyrimo instituto Stepių filialas, kuris sprendžia smėlynų kompleksinio panaudojimo ir smėlyno plitimo stabdymo klausimus.

Smėlynų ypatumai[taisyti | redaguoti kodą]

Patys Alioškų smėlynai užima 1612 km², pridėjus ruožus su padengtu smėliu – 2100 km². Alioškų smėlynus dažnai vadina dykuma, tačiau jie pagal tepmeratūrinį režimą ir kritulių kiekį priskirtini šiaurės pusdykumėms. Vasarą smėlis gali įkaisti iki +75 °C. Oras virš smėlynų įkaista labiau, negu gretimose teritorijose, oro drėgnis sumažėja. Vasarą lietaus lašai krisdami greitai garuoja, todėl žemės paviršių pasiekiantis kritulių kiekis Alioškų smėlynuose mažesnis, negu Chersone, kuris yra kitoje Dniepro pusėje.
Supanti miškų juosta stabdo smėlynų plitimą, tačiau kartais jie užpusto gretimų gyvenviečių pakraščius.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Kartais Alioškų smėlynus vadina didžiausias Europos dykuma (arba didžiausiais smėlynais). [1], tačiau tai netiesa. Alioškų smėlynai nėra tikra dykuma, o Europoje sausųjų stepių regione yra smėlynų (pvz., Arčedos-Dono smėlynai Rusijos Rostovo srityje, kurių plotas gerokai didesnis. O dydžiausiu Europos smėlynu ir didžiausia dykuma yra Ryno smėlynai europinėje Kazachijos dalyje ir Rusijoje, jų plotas apie 20 kartų viršija Alioškų smėlynų plotą.
  2. Чивилихин Владимир, Поющие пески
  3. Берг Л.С. Климат и жизнь
  4. 4,0 4,1 Попков М., Полякова Л. Сосняки на песчаных аренах нижнеднепровья: история, проблемы, перспективы (PDF)