Lobnoro dykuma

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Lobnoro dykumos, susidariusios buvusioje Lobnoro ežero vietoje.

Lobnoro dykuma (angl. Lop Desert; Lop Nur; Lop Nor) - dykuma, besidriekianti nuo Korlos miesto į rytus palei Kuruktagho papėdes į ankstesnįjį Tarimo baseiną Sindziange (tai Kinijos Uigūrų autonominis regionas). Šiaurės vakaruose yra Bagraškiolio ežeras (1030 m aukštyje). Lobnoro ežeras kitame gale yra 250 m žemiau.

Praeityje dabartinė Lobnoro dykuma buvo milžiniška pelkė rytinėje Sindziango dalyje. XX a. pabaigoje išdžiūvus Tarimui susidarė nederlinga dykuma. Kai kur dar aptinkamos drėgnos vietos upių vagų vietose. Smarkūs vėjai ir slenkančios kopos tapo šimtų žmonių mirties priežastimi. [1]

Svenas Hedinas 1934 m. valtimi upėmis keliavo į Lobnoro ežerą. Tada jis matė daug gyvūnų. Vėliau statomos užtvankos sulaikė į Lobnoro ežerą tekančių upių vandenį, ir vietoj ežero liko druskinga lyguma.[2]

Reljefas[taisyti | redaguoti kodą]

Dabar Lobnoro dykuma yra molingų ir smėlingų plotų mišinys. Molis daugiausia geltonas ar geltonai pilkas, kietas, su smulkaus žvyro priemaišomis. Jis sudaro terasas, gūbrius ir plokštiškus telkinius (jardangai), kurie sudaryti iš gana aiškiai išsiskiriančių sluoksnių. Vertikalūs jardangų šonai būna vėjo nušlifuoti, dažnai apačioje jie būna išgraužti labiau.
Tokius darinius skiria lygiagretūs vėjo išgraužti grioviai, nuo 2 iki 6 m gylio, orientuoti vyraujančių vėjų kryptimi - iš šiaurės rytų į pietvakarius. Slenkančių smėlynų ar kopų yra tik pietuose, ties Astin-tagh kalvomis.

Dykumos gyvūnija ir augalija skurdesnė negu Gobio. Šiaurinio pakraščio nendrynuose apsilanko laukiniai dvikupriai kupranugariai.

Smėlio audros[taisyti | redaguoti kodą]

Iš beveik visos dykumos teritorijos smėlį nupučia smarkūs pavasario vėjai, o vėjo skraidinamos smiltys veikia kaip smėliasrautis. Pati dykuma yra dilinama, atplėštos dalelės nunešamos į Tarimo vandenis, sutekančius į ežerų sistemą.
Daug smėlio perpučiama per nuolat besikeičiančią Tarimo vagą ir sugula į didžiules kopas, besitelkiančias rytinėje Taklamakano dykumos gale. Pavasarį pučiantys vėjai neša aibes dulkių, tad sudaro lyg dulkių skraistes.

Buvę ežerai[taisyti | redaguoti kodą]

Tokie požymiai, kaip:

  • buvusių ežerų išvaizdos druskingos daubos,
  • ankstesnių ežerų krantų linijų pėdsakai, daugiau mažiau lygiagretūs ir koncentriniai,
  • dideli gėlavandenių moliuskų (Linnea ir Planorbis genčių) telkiniai,
  • žuvusių tuopų juostos,
  • žuvusių eglūnų lopai,
  • platūs išdžiūvę nendrynai,
  • molio terasų ir kitų molio darinių pavėjiniuose šonuose esančios vandens raibulių žymės,

rodo, kad regione anksčiau buvo daugiau ar mažiau platūs gėlavandeniai ežerai, dabar visiškai išdžiūvę.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Memories of great desert explorer live on. China Daily. April 19 2006. Retrieved 2008-02-05.
  2. Frances Wood (2004). "The Silk Road: Two Thousand Years in the Heart of Asia". University of California Press. pp. 64. Retrieved 2008-02-05.


Commons-logo.svg Vikiteka: Lobnoro dykuma – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka