Aleksandras Borodinas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Aleksandras Borodinas
Gimė 1833 m. spalio 31/lapkričio 12 d.
Sankt Peterburgas, Rusijos imperija
Mirė 1887 m. vasario 15/27 d.
(53 metai)
Sankt Peterburgas, Rusijos imperija
Veikla gruzinų kilmės rusų kompozitorius, chemikas, medikas
Alma mater Sankt Peterburgo medicinos-chirurgijos akademija
Vikiteka Aleksandras Borodinas

Aleksandras Porfirijevičius Borodinas (rus. Александр Порфирьевич Бородин, 1833 m. spalio 31/lapkričio 12 d. – 1887 m. vasario 15/27 d.) – gruzinų kilmės rusų kompozitorius bei chemikas. Borodinas buvo XIX a. žinomos kompozitorių grupės pavadinimu „Могу́чая ку́чка”, skirtos kurti unikalią rusų klasikinę muziką, narys.[1] Aleksandras Borodinas geriausiai žinomas dėl savo simfonijų, dviejų styginių kvartetų, simfoninės poemos „Centrinės Azijos stepėse“ bei operos „Kunigaikštis Igoris“. Muzika iš minėtos simfoninės poemos, jo simfonija Nr. 2, taip pat opera „Kunigaikštis Igoris“ bei jo styginių kvartetai vėliau buvo pritaikyti JAV miuzikle „Kismet“.[2]

Gydytojas bei chemikas pagal profesiją ir išsilavinimą Borodinas anksti ėmė tyrinėti organinę chemiją. Nors jis geriau žinomas kaip kompozitorius, mediciną ir mokslą Borodinas laikė pagrindine savo veikla, o muziką ir muzikinę kūrybą praktikavo tik laisvalaikiu arba sirgdamas.[3] Kaip chemikas Aleksandras Borodinas pasižymėjo moksliniais tyrimais organinės sintezės srityje, įskaitant tai, kad jis yra vienas iš pirmųjų chemikų, pademonstravusių nukleofilų reakcijas „Nucleophilic substitution“, taip pat yra bendras su kitais mokslininkais aldolinės reakcijos „aldol reaction“ atradėjas.[4]

Aleksandras Borodinas buvo švietimo propaguotojas Rusijoje. Sankt Peterburge jis įkūrė Moterų medicinos mokyklą, kurioje dėstė iki 1885 m.[5]

Ankstyvieji gyvenimo metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rusijos chemikų draugijos įkūrėjai, tarp kurių yra ir Aleksandras Borodinas, 1868 metais

Aleksandras Borodinas gimė 1833 m. spalio 31 d. Sankt Peterburge.[6] kaip nesantuokinis 62 metų Gruzijos didiko Luko Stepanovičiaus Gedevanišvilio ir ištekėjusios 25 metų rusės Evdokijos Konstantinovnos Antonovos sūnus. Dėl Aleksandro gimimo aplinkybių tėvas bajoras jį užregistravo kaip vieno iš savo baudžiauninko Porfirijaus Borodino sūnų. Nuo baudžiavos tėvas jaunąjį Borodiną išlaisvino, kai berniukui buvo sukakę septyneri metai. Suteikė jam ir jo motinai būstą bei išlaikymą. Nepaisant to, Aleksandro Borodino niekada viešai nepripažino jo motina. Ją nuo vaikystės Aleksandras vadino tik „teta“.[7][8]

A.Borodinas augo aprūpintas dideliame keturių aukštų name. Kartu augo dar du jo broliai. Nors Aleksandro statusas neleido jam lankyti tinkamos gimnazijos, visų akademinių dalykų jis pramoko iš korepetitorių, kurie mokė jį namuose. Jau jaunystėje Aleksandras Borodinas puikiai kalbėjo prancūzų ir vokiečių kalbomis, taip pat mokėsi ir anglų bei lotynų kalbų. Jaunasis kompozitorius anksti išmoko groti fleita, fortepionu ir violončele.[9] Maždaug 1847 metais jis parašė koncertą fleitai ir fortepionui.[10]

Nuo dešimties metų Borodinas domėjosi chemija, kuri ilgainiui tapo jo profesine sritimi. Ta pati „nelegali“ jaunuolio kilmė, nesant teisinių galimybių pakeisti socialinę padėtį, privertė Borodino motiną prašyti iždo rūmų pareigūnų, kad jie įrašytų jos sūnų į trečiąją pirklių gildiją.[11] Tokiu būdu Aleksandras Borodinas gavo teisę baigti vidurinę mokyklą ir tęsti studijas aukštojoje mokykloje.

1850 m. Aleksandras Borodinas įstojo į Sankt Peterburgo medicinos-chirurgijos akademiją. Studijų metais Borodinas rašė kūrinius fortepijonui, kūrė romansus, kamerinę instrumentinę muziką. Tai sukėlė jo studijų vadovo Nikolajaus Zinino nepasitenkinimą, kuris manė, kad muzikos pamokos trukdo rimtam moksliniam darbui. Borodino biografai dažnai cituoja Zinino pareiškimą, viešai pasakytą liudininkų akivaizdoje:

„Pone Borodinai, mažiau užsiimkite romansais, į Jus dedu visas viltis, jog Jūs pakeisite mane, o Jūs galvojate tik apie muziką ir du kiškius“.[11]

Baigęs mokslus A.Borodinas pradėjo dirbti chirurgu karo ligoninėje, tų pačių metų balandį jis tapo Sankt Peterburgo medicinos – chirurgijos akademijos Bendrosios patologijos ir bendrosios terapijos katedros asistentu, kiek vėliau, kaip Nikolajaus Zinino asistentas, vedė studentams praktinius seminarus. 1858 m. Borodinas apsigynė medicinos daktaro disertaciją, tema – „Apie arseno ir fosforo rūgščių analogiją chemijoje ir toksikologijoje“ „Об аналогии мышьяковой кислоты с фосфорною в химическом и токсикологическом отношениях“.[11]

Tų pačių metų vasarą Aleksandras Borodinas praleido Soligaličiuje (Kostromos sritis), kur tyrinėjo vietinių mineralinių vandenų sudėtį. Tyrimo, kurį jis paskelbė 1859 m. laikraštyje „Moskovskie vedomosti“ (birželio 3 d. Nr. 130), darbas buvo pakartotinai išleistas kaip atskira knyga pavadinimu „Soligaličo druskų mineraliniai vandenys“. Šio darbo rezultatai naudojami ir šiuo metu Soligaliče registruotame kurorte.[12]

1856 m. spalio mėn. budėdamas ligoninėje Borodinas susipažino su Modestu Musogorskiu, kuris toje ligoninėje dirbo pareigūnu. Jaunasis gydytojas ir jaunasis karininkas rado bendrą kalbą apie muziką, jų ryšys nenutrūko ir ateityje. Musogorskio kūrybiniai eksperimentai padarė didelį įspūdį Borodinui.[13]

Stažuotės užsienyje (1859–1862 m.) ir paskutinieji gyvenimo metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aleksandras Borodinas (autorius Ilja Repinas)

1857 m. Aeksandras Borodinas pirmą kartą išvyko į Europą, pabuvojo Belgijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje eidamas karališkojo dvaro oftalmologo I. I. Kabato sekretoriaus ir vertėjo pareigas. 1859 m. spalio mėn., globojamas Nikolajaus Zinino, Borodinas išvyko stažuotei į užsienį su tikslu pasirengti konkursui chemijos docento pareigoms užimti.[11] Beveik trejus metus jis daugiausiai dirbo chemijos laboratorijose Vokietijoje (Heidelberge) ir Italijoje (Pizoje), taip pat keliavo po Prancūziją ir Šveicariją.

1860 m. rugsėjo mėn. A.Borodinas kartu su N. Zininu ir Dmitrijumi Mendelejevu dalyvavo garsiajame tarptautiniame chemikų suvažiavime Karlsrūhėje. Šiame suvažiavime buvo aiškiai apibrėžtos sąvokos „atomas“ ir „molekulė“ („dalelė“, „korpuskula“), o tai reiškė medžiagos struktūros atominės-molekulinės teorijos triumfą. Konferencijos metu taip pat buvo pristatyti nauji elementų atominiai svoriai, nustatyti prancūzų chemiko Šarlio Frederiko Žeraro ir jo mokinių darbais.[11] 1861 m. Heidelberge Borodinas atrado reakciją, šiuo metu vadinamą Borodino-Hunsdikerio reakcija ((halogenų poveikis karboksirūgšties sidabro druskoms).[14]

1861 m. gegužės mėn. Heidelberge Borodinas susitiko su Jekaterina Sergejevna Protopopova, kuri sirgo lėtine plaučių liga ir atvyko gydytis į Vokietiją. Protopopova pasirodė esanti gera pianistė (ji mokėsi pas čekų pianistą Erviną Šulgofą) ir tobulos klausos savininkė.[11] Ji buvo Šopeno ir Šumano gerbėja bei organizavo mėgėjiškus naujos (romantiškos) kamerinės muzikos koncertus. Gaivūs muzikiniai įspūdžiai paskatino Borodino susidomėjimą kompozicija – pasirodė jo sukurta „Violončelės sonata pagal Bachą“, „Styginių trio“ ir „Styginių sekstetas“, „Scherzo fortepijonui keturiomis rankomis“.

1861 m. rugsėjį Jekaterinos Sergejevnos sveikata pablogėjo. Heidelbergo profesorius patarė jai skubiai pakeisti klimatą ir vykti į pietus, į Italiją. Borodinas lydėjo Protopopovą šioje kelionėje. Po susitikimo su Pizos universiteto chemijos profesoriais Sebastianu de Luca ir Paolo Tassinari, kurie šiltai priėmė Rusijos kolegą, Borodinas gavo galimybę stažuotis vietos universiteto laboratorijoje. Joje 1862 m. pirmą kartą chemijos istorijoje Borodinas išgavo fluoro organinį junginį – benzoilfluoridą – ir surado metodą karboksirūgšties fluoridams gauti.[15] Italijoje Borodinas taip pat neapleido muzikos, sukūrė „Kvintetą fortepijonui“. 1862 m. rugsėjį Aleksandras Borodinas grįžo į Sankt Peterburgą, tą patį rudenį jis susitiko su Michailu Balakirevu ir pateko į jo grupelę, kuri vėliau tapo žinoma kaip „Galingoji sauja“. Tų pačių metų gruodį Borodinas tapo Medicinos-chirurgijos akademijos docentu ir pradėjo dėstyti neorganinės chemijos kursą. 1864 m. kovo mėn. jis pradėjo vadovauti Chemijos katedrai kaip ordinarinis profesorius.[11]

1863 m. balandžio 17 d. Aleksandras Borodinas vedė Jekateriną Protopopovą, kuria jis nuolatos rūpinosi ir palaikė dvasiškai. Jekaterina Protopopova netoleravo Peterburgo klimato: rudenį ji dažniausiai išvyko į Maskvą, kur gyveno su mama, pas vyrą grįždavo tik žiemą, kai Sankt Peterburge nusistovėdavo sausas šaltas oras. Moterį vis tiek ištikdavo ligos priepuoliai, kurių metu vyras ją slaugė.[11] 1865 m. vasarą Borodinų pora praleido pietinėje Austrijoje, netoli Graco, kur Borodinas parašė „Pirmąją simfoniją“ (baigta tų pačių metų pabaigoje).[11]

Paskutiniaisiais gyvenimo metais Aleksandras Borodinas skundėsi širdies skausmais. Kompozitorius mirė Sankt Peterburge nuo širdies smūgio 1887 m. vasario 15 d. vakarą, vykstant bendradarbių šventei.[16]

Borodino muzika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ištrauka iš kūrinio „Centrinės Azijos stepėse"

Kunigaikščio Galickio arija iš „Kunigaikštis Igoris“

atlieka Jurgis Petrovas, 1970 m. (bosas-baritonas)

Aleksandro Borodino kūrybinis palikimas nėra gausus. Kompozitorius buvo reiklus sau ir kėlė aukštus reikalavimus. Tuo ir paaiškinamas nedidelis muzikinių kūrinių skaičius.[17] Borodinas mokėsi muzikos savarankiškai. 1850-ųjų - 1860-ųjų pirmosios pusės jo kūriniuose (romansai, kūriniai fortepijonui, kameriniai ansambliai), jaučiama Vienos klasikų ir Mendelsono įtaka, taip pat rusų tautinė tradicija, kylanti iš Michailo Glinkos kūrybos. Vienas brandžiausių šio laikotarpio kūrinių - fortepijono kvintetas c-moll (1862 m.). Šiame kūrinyje pirmą kartą išryškėja tautinio-epinio stiliaus bruožai.[17]

Reikšmingiausias Borodino kūrinys yra opera „Kunigaikštis Igoris“, iš kurios dažniausiai minimi Poloviečių šokiai. Prie šios operos kompozitorius dirbo 18 metų, bet niekada kūrinio nebaigė. Po Borodino mirties opera buvo užbaigta pagal Borodino medžiagą kompozitorių Nikolajaus Rimskio-Korsakovo ir Aleksandro Glazunovo. Kompozitorių parengta opera pirmą kartą buvo pastatyta 1890 m. Sankt Peterburgo Marijos teatre.[17] Libretą pagal XII a. rusų epą „Sakmė apie Igorio žygį“ buvo parašęs pats Borodinas. Paskutiniame XX amžiaus trečdalyje operą bandyta rekonstruoti iš naujo. Jurijaus Fortunatovo ir Eeugenijaus Levaševo leidime ji buvo pastatyta 1974 metais Vilniuje, 1993 metais - Genujoje ir Maskvoje.[17]

Iš kitų Aleksandro Borodino kūrinių paminėtina simfoninė poema „Centrinės Azijos stepėse“, „Antroji simfonija“ (rus.„Богатырская“) ir styginių kvartetas D-dur. Simfoniją „Богатырская“ kompozitorius baigė 1876 metais. Premjera vyko kitų metų vasarį, vadovaujant Rusijos muzikos draugijai. 1882 m. Borodinas buvo pradėjęs rašyti trečiąją simfoniją, tačiau jos nebaigė.[18]

Kurdamas muziką Aleksandras Borodinas pasirodė kaip orkestrinės muzikos novatorius, nes pirmą kartą simfoniniame žanre įkūnijo epinės dramos principus.[17] Borodinas buvo ne tik instrumentinės muzikos, bet ir kamerinio vokalo lyrikos meistras. Ryškus to pavyzdys yra elegija „Для берегов отчизны дальней“, sukurta pagal Aleksandro Puškino žodžius. Romantikos žanrą kompozitorius praturtino Rusijos epo vaizdais (pavyzdžiui, kūriniuose „Mieganti kunigaikštytė“ (rus. „Спящая княжна"), „Tamsiojo miško daina“ (rus. „Песня тёмного леса")).[17]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Abraham Gerald. Borodin: the Composer and his Music. London, 1927.
  2. ↑ Christine M. Pluck. Kismet an introduction to the melodies of Borodin, 2011.
  3. ↑ Podlech, Joachim (16 August 2010). ""Try and Fall Sick… „ – The Composer, Chemist, and Surgeon Aleksandr Borodin“. Angewandte Chemie International Edition. 49 (37): 6490–6495. doi:10.1002/anie.201002023. ISSN 1433-7851. PMID 20715236.
  4. ↑ English version of Richter’s report: (Staff) (December 10, 1869) "Chemical notices from foreign sources: Berichte der Deutschen Chemischen Gesellschaft zu Berlin, no. 16, 1869: Valerian aldehyde and Oenanth aldehyde – M. Borodin, "The Chemical News and Journal of Industrial Science, 20 : 286.
  5. ↑ Alexander Borodin was a Russian composer, chemist, physician and advocate of women’s rights. [1]
  6. ↑ Стасов В. В. Александр Порфирьевич Бородин. – СПб., 1887
  7. ↑ Фигуровский Н. А., Соловьёв Ю. И. Александр Порфирьевич Бородин. – М., Л.: Изд-во Академии наук СССР, 1950. – 212 с.
  8. ↑ Lewis, David E. Early Russian Organic Chemists and Their Legacy. Springer Science & Business Media, 3 April 2012, p. 61.
  9. ↑ Грушке Н. Бородин, Александр Порфирьевич // Русский биографический словарь : в 25 томах. – СПб.—М., 1896–1918
  10. ↑ Гольдштейн М. Ю., Соловьёв Н. Ф. Бородин, Александр Порфирьевич// Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона : в 86 т. (82 т. и 4 доп.). – СПб., 1890–1907.
  11. ↑ 11,0 11,1 11,2 11,3 11,4 11,5 11,6 11,7 11,8 Булычёва А. В. Бородин. – М.: Молодая гвардия, 2017. – (серия «Жизнь замечательных людей»).
  12. ↑ М.: Тип. Моск. ун-та, 1859.
  13. ↑ Бородин А. П. Воспоминания о Мусоргском // Письма. – Вып. IV. – М.-Л.: Музгиз, 1950. – С. 297.
  14. ↑ Synthesis of haloalkanes from Borodine Hunsdiecker Reaction. [2][neveikianti nuoroda]
  15. ↑ A. Borodine Annalen der Chemie und Pharmacie, 126(1) 1863, 58-62.
  16. ↑ Доброславина М. В. Воспоминания // А. П. Бородин в воспоминаниях современников / Сост. А. Зорина. — М.: Музыка, 1985. — С. 182—186.
  17. ↑ 17,0 17,1 17,2 17,3 17,4 17,5 Воробьева Е. Б. Бородин // БРЭ (электронная версия). [3] Archyvuota kopija 2020-02-26 iš Wayback Machine projekto.
  18. ↑ Glausta Aleksandro Borodino biografija svetainėje „music.lt“ [4]
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Aleksandras_Borodinas&oldid=6917682"