Šiaurės šalys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Šiaurės šalių geografinė padėtis

Šiaurės šalys apima regioną Šiaurės Europoje ir Šiaurės Atlante, kurį sudaro Danija, Islandija, Norvegija, Suomija bei Švedija (visos kurios naudoja Šiaurės kryžių savo vėliavose) ir jų asocijuotos teritorijos, įskaitant Alandų ir Farerų salas, Grenlandiją ir Svalbardą. Kartais Skandinavija laikoma sinonimu Šiaurės šalių sąvokai, tačiau pačiose Šiaurės šalyse šios sąvokos nelaikomos tapačiomis.

Politinės sistemos[taisyti | redaguoti kodą]

XIX a. pradžia – 1945 m.[taisyti | redaguoti kodą]

1809 m. Švedijoje buvo priimta nauja konstitucija – Švedijoje baigėsi absoliutizmas, bet valdžia išliko sukoncentruota elito rankose. 1866 m. keturių luomų susirinkimą pakeitė dviejų rūmų parlamentas Riksdagas. 1907 m. vyrams suteikta visuotinė balso teisė

Europos revoliucijų metu 1848 m. Holšteino kunigaikštystės, priklausiusios Danijos karūnai liberalai ėmė reikalauti naujos konstitucijos. Ji buvo priimta 1849 m. Monarchija išliko, bet varžoma dviejų rūmų parlamento. 1915 m. Danijoje įvesta visuotinė balso teisė.

Kylio taikos sutartimi 1814-aisiais Norvegija iš Danijos karalystės buvo perduota Švedijos karalystei. Tais pačiais metais 112 delegatų Eidsvolyje parengė naują Norvegijos konstituciją, kuria buvo įkurtas Norvegijos parlamentas – Stortingas. Norvegijos karaliui atsisakius sosto, parlamentas nubalsavo už uniją su Švedija. Visuotinė balso teisė Norvegijoje įvesta 1913-ais metais.

Islandijoje 1843 m., po 44 metų pertraukos buvo sušauktas parlamentas – Altingas. 1871-ųjų statuso aktu patvirtinta, kad Islandija yra neatskiriama Danijos karūnos dalis. 1915 m. Islandijoje įvesta visuotinė balso teisė, o šalis nepriklausomybę paskelbė 1944-aisiais. Suomija nuo 1809-ųjų priklausė carinės Rusijos imperijai. Šalis turėjo plačias autonomijos teises. 1905 m. keturių luomų susirinkimą pakeičia parlamentas – Eduskunta. 1917 m. Suomija paskelbia nepriklausomybę.

XX a. 4-asis dešimtmetis – politinio stabilumo ir konsensuso politikos Šiaurės šalyse pradžia, kai socialdemokratinėms partijoms pavyko sudaryti koalicijas su žemės ūkio partijomis. Danijoje 1933-ųjų sausį socialdemokratai pasiekė susitarimą, garantuojantį jiems daugumą parlamente, su socialliberalais (Radikala Venstre) ir Žemės Ūkio partija (Venstre). 1933-ųjų gegužę švedų Socialdemokratinė Darbo partija (Sveriges Socialdemokratiska Arbetaparti) užsitikrino Žemės Ūkio partijos paramą. Norvegijoje toks susitarimas pasiektas 1935-aisiais, o Suomijoje – 1937-aisiais. Šioje šalyje buvo pasiektas trišalis susitarimas tarp liberalų, socialdemokratų ir Žemės Ūkio partijos. 1934-aisiais susitarimą Islandijoje pasiekė liberalių pažiūrų žemės ūkio Progresyvi partija ir Darbo partija, kuriai koalicijoje teko mažiau svarbus vaidmuo.

1945–1970[taisyti | redaguoti kodą]

Partinio stabilumo laikotarpis Skandinavijoje nuo 1930-ųjų iki 1970-ųjų metų vadinamas „politiniu įšalimu“ (frozen model) ir pasižymėjo dviem pagrindiniais bruožais:

  • socialdemokratų dominavimas daugiapartinėje sistemoje; šie vadovaudavo vieni arba sudarydavo stabilias koalicijas su kitomis kairės ar centro partijomis;
  • skandinavų demokratijos vadintos konsensuso demokratijomis.

Iki 1970 m. Skandinavijos partinė sistema buvo sudaryta iš 5 ar 6 partijų (Islandijoje – 4). Šios partijos bendrai buvo suskirstytos į du blokus:

  • socialistai, kuriuos sudarė socialdemokratai ir komunistai (ne buržua);
  • buržua, kuriam buvo priskiriami liberalai, ūkininkai ir konservatoriai.

Politikų teigimu, politinių partijų atsiradimas atspindėjo socialinį pasiskirstymą XIX a. pabaigoje. Tuo metu Skandinavijoje pagrindiniai socialiniai sluoksniai buvo įtakoti:

  • skirties tarp darbo jėgos ir kapitalo; tai lėmė socialdemokratų ir konservatyvių partijų, ginančių stambiojo verslo interesus, įkūrimą;

Nuo 1945-ųjų socialdemokratų partijų sėkmė Skandinavijoje buvo žymiai didesnė nei likusioje Europos dalyje. Tai aiškintina tuo, kad skandinavų darbininkų klasė dažniausiai buvo homogeniška, dažnai labai organizuota, taip pat nebuvo ryškių etninių ar religinių skirtumų, kurie galėtų padalinti darbininkų klasę. Svarbus ir socialdemokratų gebėjimas patraukti palaikančiuosius ir iš kitų socialinių klasių. Skandinaviškoji socialdemokratų partija iš ,,darbo liaudies partijos“ (angl. working-class party) tapo „liaudies partija“ (people‘s party), o veikimo kryptis – nebe ginti proletariato interesus, tačiau veikti nacionalinio intereso vardan. Taigi socialdemokratų gebėjimas pasiekti ideologinius kompromisus bei formuoti rinkimų koalicijas su kitomis partijomis paaiškina jų sėkmę Skandinavijoje.

  • skirties tarp miesto ir kaimo; tai atsispindėjo ūkininkų (agrarian) partijos atsiradimą, kas buvo vienas ypatingiausių Skandinavijos partinės sistemos fenomenų.

Ši partija iškilo kaip atsakas ekonominiams XX a. pr. sunkumas, kurių įtaka buvo jaučiama iki pat 1960 m. Skirtingai nei valstiečių partijos Rytų Europoje, skandinaviškosios ūkininkų partijos daugiausiai atstovavo nepriklausomas ūkininkų šeimas, o ne darbo liaudį ar smulkius ūkininkėlius. Labiau ši partija apėmė ūkininkų kaip kooperacijos interesus, o ne siekė ginti ūkininkystę kaip gyvenimo būdą.

Nuo 1970 m.[taisyti | redaguoti kodą]

„Politinio įšalimo“ pabaiga laikytini 1970-ieji metai, kai Šiaurės šalyse prasidėjo įvairūs politiniai procesai, pakeitę šių šalių politines sistemas. Tais metais Suomijoje 10,5 % balsų rinkimuose į Eduskuntą iškovojo Suomių Kaimo partija (Suomen maaseudun puolue), padidinusi turimų vietų parlamente skaičių nuo 1 iki 18, lyginant su praeitais rinkimais. Danijoje 1972 m. susikūrusi Progreso partija (Fremskridtspartiet), pasisakiusi už mokesčių mažinimą, vyriausybės išlaidų mažinimą bei siūliusi pakeisti visą šalies gynybos sektorių atsakikliais su įrašytomis žinutėmis „Mes pasiduodame“ rusų kalba, 1973-iųjų rinkimuose laimėjo 28 vietas parlamente iš 179. Tais pat metais Norvegijoje 5% balsų surinko ir 4 vietas parlamente gavo naujai susikūrusi Anders Lange Partija Už Stiprų Mokesčių, Pareigų ir Viešojo Kišimosi Mažinimą, vėliau pasivadinusi Progreso partija. 1976-aisiais Švedijoje socialdemokratai po 44 metų pertraukos nepateko į valdančiąją koaliciją.

8-asis dešimtmetis laikytinas krikščioniškų partijų ir feministinių judėjimų Šiaurės šalyse pradžia. Po 1980-ųjų referendumo dėl banduolinės energetikos Švedijoje susiformavo Žaliųjų partija, į parlamentą pirmą kartą patekusi 1988-aisiais. Suomijos žaliesiems tai pavyo padaryti anksčiau – 1983-aisiais.

Užsienio politikos klausimai lėmė naujosios kairės partijų susiformavimą, o masinės imigracijos klausimas įkvėpė naujos gyvybės Šiaurės šalių dešiniesiems. Augant opozicijai NATO narystei 6-ajame dešimtmetyje, Danijoje Akselis Larsenas įkūrė Socialistinę Žmonių partiją, kuri pakeitė komunistus kaip tolimosios kairės atstovus parlamente po 1959-ųjų metų rinkimų. Norvegijoje dėl opozicijos NATO atskilo kairysis Darbo partijos sparnas. Švedijos Kairės partija, 1998-ųjų rinkimuose gavusi 12% balsų, ir Norvegijos Socialistinė Žmonių partija, 2001-aisiais parlamento rinkimuose surinkusi 12,5% balsų, buvo euroskepticizmo gynėjos. Retorika, nukreipta prieš masinę imigraciją į Šiaurės šalis, lėmė dešiniųjų partijų sėkmę XXI a. pradžios rinkimuose.

2001 m. Danijos Žmonių partija gavo 12% balsų rinkimuose į parlamentą, o Suomijoje ir Norvegijoje tokios sėkmės susilaukė atitinkamai Tikrųjų Suomių ir Progreso partijos.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]