Ekologija

Eugenius Warming (1841-1924) – ekologijos, kaip mokslo disciplinos, pradininkas

Ekоlogija (graikiškai οίκος – namas, būstas + λόγος – mokslas, žodis) – mokslas, tiriantis gyvųjų organizmų santykius su gyvenamąja aplinka, įskaitant tokius fizinius veiksnius (faktorius) kaip klimatas, geografinės sąlygos, gyvosios ir negyvosios gamtos sąveika.

Pasaulyje yra daug skirtingų gamtinių regionų su kiekvienam būdingais augalais ir gyvūnais. Visi gyvieji organizmai prisitaikę gyventi savo buveinėse arba gyvenamojoje aplinkoje (žr. adaptyvioji radiacija) ir yra susiję vienas su kitu. Be to jie labai priklauso nuo kai kurių aplinkos veiksnių (ekologiniai veiksniai):

• Klimato veiksniai – temperatūra, vanduo, šviesa.
• Edafiniai veiksniai – fizinės ir cheminės dirvožemio savybės.
• Biotiniai veiksniai – kitų organizmų gyvybinė veikla.

Sąvokos atsiradimas

Ekologijos terminą įvedė vokiečių biologas darvinistas Ernstas Haeckelis.

1935 metais Arthur Tansley, britų ekologas, sukūrė terminą ekosistema – interaktyvi sistema tarp biocenozės (gyvųjų organizmų grupės) ir jų biotopo (aplinkos, kurioje jie gyvena). Ekologija tapo ekosistemų mokslu.

Šakos

Ekologijos tyrimai apima tris lygmenis:

• Autoekologija (individo ekologija) – individo santykiai su jį supančia aplinka ir jos ryšiai su šiuo bei kitais individais, kurie yra gyvena toje pačioje arba panašioje aplinkoje.
• Demoekologija (populiacijų ekologija) – individų santykiai ir kitokie ryšiai populiacijos viduje, taip pat populiacijos santykiai su ją supančia aplinka.
• Sinekologija – tiria ekosistemą kaip visumą (pvz., naudojantis kompiuterinėmis, matematinėmis simuliacijomis ir modeliais).

Tyrimo kryptys

Rūšių populiacijų dinamika – pasiskirstymas ir tarpusavio sąveika individų, populiacijų ir šiek tiek aplinkos aspektais. Tiriamos nykstančios rūšys, plėšrūno-aukos santykiai, buveinių (gyvenamosios erdvės) vientisumas, taršos poveikis populiacijoms, įskaitant žemėtvarkos projektų vystymo galimo poveikio rūšims analizes.

Tarpdisciplininiai mokslai

Zoologija, botanika, bendroji biologija, geologija bei kitos mokslo šakos kartu su ekologijos mokslu gali būti jungiamos į šiuos interdisciplininius mokslus:

Biocenologija (biocenozių ekologija), agrozoologija, istorinė ekologija, žmogaus ekologija, kraštovaizdžio ekologija, produkcijos biologija, fitoekologija ir fitosociologija, urbanistinė ekologija, zooekologija, elgsenos ekologija (ekoetologija), eismo ekologija, ekometrija.

Taikymo sritys

Gamtosauga, žemės ūkis, kai kurios pramonės šakos.

Nuorodos

• Ekologijos institutas
• Lietuvos valstybinių parkų ir rezervatų asociacija