Žaltys (mitologija)
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Žaltys (latv. Zal(k)tis, prūs. Angzdris) – namų, židinio, mirusių protėvių, gerovės, sveikatos ir vaisingumo dievybė. Jis buvo laikomas gerąja namų dvasia, globėju ir gydytoju arba Aušlaviu.
Priskiriamas prie antgamtinių būtybių. Buvo manoma, kad tai protinga nemari būtybė. Žmogaus pagarbą kėlė savotiška žibanti žalčio išvaizda, baimę keliantis žvilgsnis ir tai, kad jis išsineria iš savo odos. Žalčio totemo kultas išliko ir tada, kai juose buvo apgyvendintos vėlės. Įsigalint žemės ir vandens kultui, žalčiams buvo priskirti kai kurie Žemės ir Saulės atributai. Juos imta laikyti požemių valdovais, gyvulių gydytojais, teikiančiais gyvybę iš žemės. Be to, žalčiai buvo vegetacinės jėgos ir vaisingumo, žemės derlingumo, saulės simbolis. Žalčiai viską žinojo ir viską mokėjo, rūpinosi žmonių ir namų gerove. Todėl žmonės žalčius laikė namie, maitino, aukojo jiems gaidžius, viščiukus. Vėlesniais laikais, atsirado ir žalčių vyriausiasis dievaitis Ragis. Žalčiai buvo glaudžiai siejami su vandeniu. Kadangi jie šliaužiojo per lietų, žmonės tikėjo, jog žalčiai susieti su tuo metu nesuprantamu jiems lijimo procesu.
Tautosakoje randami žalčių karalius ir karalienė, vainikuoti aukso vainiku su deimantiniu ragu. Dievas Patrimpas vaizduotas žalčiu su žmogaus galva, ant kurios uždėta karūna.
Gyvybės, energijos ir nemirtingumo simbolis. S – simbolizuoja žaltį arba gyvatę.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kulto kilmė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gyvūnų kultas – vienas ankstyviausių pirmykščių žmonių fantastinių vaizdinių, susiklosčiusių vėlyvojo paleolito laikais. Tuo metu žmonijos žinios apie gamtą ir pasaulį buvo menkos. Nepaaiškinami gamtos reiškiniai tapo religinių vaizdų pagrindu.
Anksčiausiai pirmykštis žmogus fantastiniais vaizdiniais apipynė roplius, kurie iš kitų gyvūnų išsiskyrė savo išvaizda, žėrinčiomis akimis, hipnotizuojančiu žvilgsniu, žibėjimu, ilgaamžiškumu, gebėjimu gyventi vandenyje, po žeme, ant žemės.
Roplių gyvybingumas, kasmetinis išsinėrimas iš odos tapo nuolatinio atsinaujinimo simboliu. Tai darė žmogui roplių amžinumo, nemirtingumo, paslaptingo ryšio su nuolat atsinaujinančia gamta įspūdį. Nepaprastą įspūdį darė ir gyvačių nuodingumas.
Roplio kultas Lietuvoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Religiniai tikėjimai vystėsi drauge su žmonių visuomene. Žalčių kultas ypač paplito vystantis pirmykštei bendruomeninei gimininei santvarkai, atsiradus nagualizmui – kai imta garbinti asmeninį totemą.
Ilgainiui atsirado ir plėtojosi gyvūnų garbinimo forma – zoolatrija bei ofiolatrija (gyvačių kultas), gyvūnai pradėti laikyti šventaisiais, susijusiais su atskiromis dievybėmis. Roplių kultas, persipynęs su kitais religiniais vaizdiniais išplito visoje Lietuvoje.
Sparčiai plėtojantis žemdirbystei ir gyvulininkystei drauge ir klasinei visuomenei, totemistiniai bei verslinio pobūdžio kulto vaizdiniai nyko. Daugiausia žalčio vaizdinių išliko mitologijoje, mene ir kai kuriuose prietaruose.
Raida
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Žalčio kulto raida Lietuvoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Akmens amžiuje Lietuvoje daugiausia randama stilizuotų žalčių ar gyvačių galvų, liemens dalių, uodegų – visa tai laikyta amuletais.
Žalčiai vaizduoti kaip geradariai, saugantys bendruomenę nuo pavojų, teikiantys gėrį. To laiko žmogui – totemo nešiojimas prilygo totemo garbinimui, nes buvo tikima, jog ir atvaizde apsigyvendavusi dvasia. Lietuvoje žaltys vaizduoti mėgta geometriniais ornamentais: vingeliais, eglutėmis, skersiniais, išilginiais brūkšneliais.
Realistiškai vaizduojami žalčiai paplito atsiradus ir tobulėjant kalvystei. Nuo tada ropliai vaizduojami žalvariniuose, vėliau geležiniuose dirbiniuose, papuošaluose.
Metalo amžiuje pamažu ryškėjo naujojo meninio stiliaus bruožai. Formos tapo apibendrintos, sausesnės, neteko reljefiškumo, bruožų gyvumo.
Plėtojantis klasinei visuomenei, totemizmo, verslinio kulto bei animizmo pėdsakai ypač ryškūs buvo mituose, mene, apeigose.
Krikščionybei persekiojant senąsias tradicijas, ne tik mene, bet ir buityje, papročiuose lietuvių liaudies kultas žengė lemiamą žingsnį atgal. Nors irimo laikotarpiu kai kurie bruožai išliko ir skirtinguose tikėjimuose, randame vis kitokių įvaizdžio ir idėjos variacijų.
Dalis kulto persiformavo į dabartines liaudies tradicijas, žaidimus, įvairinančius žmonių gyvenimą, tapo reikšmingais papročiais.
Žalčio kultas vis sklido pasakojant pramogines pasakas, puošiant pagamintus daiktus. Iš lūpų į lūpas, iš daiktų į daiktus atkeliavo ir iki šių dienų, kur kultas įėjo ir į grožinę literatūrą, profesionalųjį meną, choreografiją.
Žaltys tautosakoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Žalčio vaizdavimo įvairovė mene
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tautosakoje dažnai žaltys ar gyvatės vaizduojami be galvų, išžiotais nasrais ar su dviem realistiniais ar stilizuotais dvišakiais ar trišakiais galais. Teigiama, jog tai liežuvis. Toks vaizdavimas perimtas iš bendruomeninės santvarkos buvo žinomas jau viduramžiais.
Liaudies mene realistinis žalčio vaizdavimas išsilaikė iki dabar. Siužetas perimtas iš pirmykštės bendruomenės santvarkos buvo gyvas ir kapitalizmo laikotarpiu. Realistiškai gyvatės ar žalčiai vaizduojami ant įvairių darbo įrankių, baldų, dėžučių, rankšluostinių, važių, šepečių.
Be realistiškai vaizduojamų žalčių, yra daugybė stilizuotų, išreikštų atitinkamais ženklais ir simboliais. Taip jie vaizduoti ant papuošalų, audinių, darbo įrankių, baldų, susisiekimo priemonių, apyvokos daiktų, juostų ir kt.
Juostos – viena seniausių žmonijos drabužių dalių. Jų ornamentika, kurioje galima aptikti gyvačių ir žalčių ženklus, – viena seniausių.
Ypač jų gausiai žalčiai vaizduoti Mažojoje liaudies architektūroje. Jų galima rasti ir virš langinių, ir ant koplytstulpių. Daug koplytstulpių su žalčio atvaizdu rasta Žemaitijoje. Daug kur ženklai sudėtingai stilizuoti – su papildomais ženklais, sparneliais.
Lietuvių liaudies mene dažnai aptinkama gyvatė ar žaltys apsivynioję aplink Gyvybės medį arba stulpą. Taip vaizduojami pirmieji biblinio Rojaus žmonės Adomas ir Ieva, kuriuos žaltys sugundęs suvalgyti vaisių. Šis motyvas per Bibliją atėjęs iš pirmykštės bendruomenės santvarkos, susijęs su Gyvybės medžio vaizdais.
Žalčio vaidmuo sakmėse
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lietuvių mitologinėse sakmėse pasakojama apie dvejopus žalčius – apie gyvenusius kartu su žmonėmis sodybose – namines gyvates – ir apie sutiktas miške.
Mitologinėse sakmėse pagrindinė žalčio funkcija – teikti gerovę namams, kuriuose gyvena. Sakyta, kad namai, kuriuose jis gyvena, yra laimingi, į juos netrenkia žaibas, aplenkia ligos, geriau auga gyvuliai.
Antroji žalčių funkcija – draugavimas su vaikais. Žalčiai su vaikais miegodavę vienoje lovoje, valgydavę iš vieno indo, kartu žaisdavę. Jei koks vaikas žaltį nuskriausdavo, tai žaltys jam nekeršydavęs.
Trečioji funkcija – teisingumo vykdymas. Skriaudų žalčiai nedovanodavo. Populiarus sakmės motyvas, kaip žaltys netekęs tvarte padėtų kiaušinių, apnuodija puodynę pieno, tačiau pamatęs, kad kiaušiniai grąžinti, puodynę apverčia.
Krikščionybės paveiktose sakmėse išryškinamas žalčio demonizmas, pabrėžiamas kerštingumas. Įpykęs žaltys žmogų lupa uodega, jį apspjauna. Tada žmogus apanka ir miršta.
Nužudžius žaltį, kiti žalčiai dažniausiai keršija nusmaugdami patį žudžiusį arba jo artimąjį, išpjaudami gyvulius.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- S. Mastauskis, „Lietuvos ropliai“, mokslas ir gyvenimas, 1996 m., Nr. 10.
- Liaudies menas: mažoji architektūra t. 1, sudarė K. Čerbulėnas, F. Bielinskis, K. Šešelgis, Vilnius. 1970 m.
- Pranė Dundulienė. Žaltys ir jo simboliai lietuvių liaudies mene ir žodinėje kūryboje. 2005 m.
- Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė. Lietuvių tautosaka. Kaunas 2005.