William Bligh

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Viljamas Blajus
angl. William Bligh
WilliamBligh.jpeg
Gimė 1754 m. rugsėjo 9 d.
Plimutas arba Sent Tudis, Anglija
Mirė 1817 m. gruodžio 7 d. (63 metai)
Londonas
Tautybė anglas
Sutuoktinis (-ė) Elizabeth Betham
Vaikai 6 vaikai
Veikla Anglijos viceadmirolas ir kolonijinis administratorius
Commons-logo.svg Vikiteka William BlighVikiteka

Viljamas Blajus (angl. William Bligh, 1754 m. rugsėjo 9 d. Plimute arba Sent Tudyje, Anglijoje1817 m. gruodžio 7 d. Londone) – Britanijos karališkojo laivyno viceadmirolas ir kolonijinis administratorius. Pagarsėjo dėl maišto, surengto prieš jį 1789 m. Britanijos karališkojo laivyno laive „Bounty“. Per maištą kartu su sau lojaliais jūreiviais buvo įsodintas į valtį Polinezijoje, netoli Tongos salų, kuria nuplaukė 6700 km iki artimiausios europiečių kolonijos Timoro saloje.

Po 17 metų, 1806 m. rugpjūčio 13 d. paskirtas Naujojo Pietų Velso gubernatoriumi Australijoje, kur, dėl savo veiksmų prieš korumpuotus Naujojo Pietų Velso korpuso kariškius, taip vadinamojo Romo maišto metu buvo nušalintas nuo pareigų, įkalintas ir išvarytas iš kolonijos.

Vaikystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Viljamas Blajus pakrikštytas Šv. Andriejaus bažnyčioje Plimute 1754 m. spalio 4 d., tačiau nėra žinoma, ar jis gimė Plimute, kur jo tėvas Frensis Blajus (1721–1780) dirbo muitinėje, ar savo šeimos namuose prie Sent Tudžio, netoli Bodmino, Kornvalio grafystėje. Viljamo motina Džeinė Pyrs (1713–1768) buvo našlė, ištekėjusi už Frensio 40 metų amžiaus.

Ankstyvoji karjera[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kapitono Kuko mirtis 1779 m.

7 metų amžiaus stojo Karališkojo laivyno tarnybon; tuo metu tai buvo įprasta praktika, buvo siekiama, kad vaikas įgytų plaukiojimo patirties, ar bent įrašo, kuris praverstų jo tolimesnei karjerai. 1770 m., 16 metų amžiaus, tarnavo „Hunter“ laive, nuo 1771 m. perkeltas į „Crescent“ laivą, kur išbuvo tris metus.

1776 m. priimtas „Resolution“ laivo šturmanu Džeimso Kuko trečiojoje kelionėje į Ramųjį vandenyną, tapo Kuko žūties liudininku Havajų salose. Kelionės metu Blajus sudarė daug kokybiškų jūrinių žemėlapių, tačiau nuopelnai buvo priskirti Kuko leitenantams. Žemėlapiai buvo tokie tikslūs, kad dalį jų tebevartojo net XX a.

1780 m. grįžo į Angliją. 1781 m. vasario 4 d. vedė muitininko dukterį Elžbietą Bethem, su kuria sugyveno 4 dukteris ir dvynius sūnus (abu mirė kūdikystėje). Netrukus po vestuvių buvo paskirtas laivo „Belle Poule“ šturmanu, dalyvavo Dogerio bankos mūšyje su olandais, po kurio buvo pakeltas į leitenantus. Kitus pusantrų metų tarnavo įvairiuose laivuose, dalyvavo Gibraltaro gynyboje 1782 m. Po Paryžiaus taikos 1783 m. pasiėmė atostogų ir plaukiojo prekybiniais laivais į Vest Indiją. Ten susipažino su jaunu vyru Flečeriu Kristianu (1764–1793), kurį mokė navigacijos. Netrukus abu tapo gerais draugais.

„Bounty“ ekspedicija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Seras Džozefas Benksas, Blajaus rėmėjas ir „Bounty“ ekspedicijos iniciatorius
“Bounty“ laivo ir Blajaus valties maršrutas
Pagrindinis straipsnis – Baunti maištas.

Savo rėmėjo, britų botaniko, mokslininko Džozefo Benkso (angl. Joseph Banks) kviečiamas, 1787 m. grįžo į tarnybą kariniame laivyne ir buvo paskirtas vadovauti laivui „Bounty“ ekspedicijoje į Taitį. Ekspedicijos tikslas buvo atvežti iš Taičio duomnedžio sodinukų į Karibų salas kaip pigaus maisto šaltinį cukranendrių plantacijose dirbantiems vergams. Kad sutaupyti lėšų, Blajui neskyrė kapitono laipsnio, o tik laivo kapitono pareigas. Be to, laive nebuvo kareivių – dėl šių priežasčių vėliau Blajui buvo sunku palaikyti laive discipliną. Savo pirmuoju padėjėju, kelionės metu, Blajus paskyrė Flečerį Kristianą.

Po 10 mėnesių kelionės, 1788 m. spalio 26 d. laivas pasiekė Matavajaus įlanką Taityje. Kol buvo ruošiami sodinukai, įgula neturėjo daug darbo, jūreiviai leido laiką saloje ilsėdamiesi, daugelis užmezgė santykius su vietinėmis merginomis. Įgulos disciplina pakriko, Blajaus nenorėjo klausyti net jo pirmasis padėjėjas Flečeris Kristianas.

Maištas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1789 m. balandžio 4 d. laivas išplaukė iš Taičio, o po trijų savaičių, balandžio 28 d., į pietus nuo Tofua salos Tongos salyne kilo garsusis maištas, kurio metu Flečerio Kristiano vadovaujami maištininkai perėmė laivo kontrolę ir išlaipino kapitoną Blajų ir 18 jūreivių į 7 m ilgio valtį, duodami jiems keletą navigacijos prietaisų ir maisto bei vandens penkioms dienoms.

Maišto išvakarėse tarp Blajaus ir Kristiano kilo ginčas dėl keleto dingusių kokoso riešutų, kuriuos Blajus buvo skyręs laivo įgulai kaip vitaminų šaltinį. Kristianas po ginčo prisigėrė ir pasakojo keletui jūreivių, kad ruošiasi palikti laivą ir su savadarbiu plaustu grįžti į Taitį. Manoma, kad būtent šie Kristiano žodžai tapo maišto priežastimi, o ne mažareikšmis ginčas: Jūreiviams po keleto mėnesių nerūpestingo gyvenimo Taityje buvo sunku vėl priprasti prie laivo disciplinos, ir jie įtikinę Kristianą užgrobti laivą.

Roberto Dodo paveikslas Maištininkai išlaipina leitenantą Blajų ir keletą jo karininkų iš Jo Didenybės laivo „Bounty“, XVIII a.

Kelionė valtimi[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Perpildyta valtimi, kęsdami badą ir troškulį, Blajus su savo vyrais per daugiau nei šešias savaites įveikė 6700 km vandenyno ir per Toreso sąsiaurį pasiekė Blajui tuo metu artimiausią žinomą europiečių gyvenvietę Kupangą Timoro saloje. Tik Kupange jis sužinojo, kad galėjo plaukti į artimesnę, prieš metus Australijos rytinėje pakrantėje įkurtą Britanijos nuteistųjų koloniją Sidnėjų.

Net ir keliaudamas valtyje Blajus pildė laivo žurnalą ir braižė bloknote tuo metu dar nežinomų pakrančių žemėlapius. Blajus buvo pirmasis europietis, atradęs keletą salų Fidžio ir Naujųjų Hebridų salynuose. Nedidelė vandenyno dalis, kuria Blajus praplaukė valtimi į šiaurę nuo Viti Levu salos Fidžio salyne, pavadinta jo vardu „Blajaus vandenimis“ (angl. Bligh Waters). Blajaus atlikta kelionė laikoma žygdarbiu ir yra viena ilgiausių kelionių jūreivystės istorijoje tokia maža, atvira valtimi.

Sugrįžimas į Angliją[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors kelionės valtimi metu Blajus prarado tik vieną vyrą, kurį nužudė Tongos čiabuviai, dar šeši jūreiviai mirė nuo išsekimo ir ligų Kupange ir Batavijoje. Likusieji 12 išgyveno ir grįžo į Angliją įvairiais laivais. Blajus paliko Kupangą 1789 m. rugpjūčio 20 d. ir per Bataviją bei Keiptauną 1790 m. kovo 13 d. grižo namo. Prieš tai jis pasirūpino gauti iš olandų gubernatorių Batavijoje ir Keiptaune arešto orderius maištininkams bei pasiuntė žinią apie maištą Sidnėjaus gubernatoriui tam atvejui, jei „Bounty“ laivas ten pasirodytų.

Žinia apie maištą Angliją buvo pasiekusi ankščiau už Blajaus sugrįžimą, ir Blajų sutiko kaip didvyrį. Admiraliteto teismas jį išteisino tiek dėl maišto, tiek dėl laivo praradimo. Apie savo kelionę jis parašė išsamų pranešimą, kuriuo remiasi daugelis literatūros ir kinematografijos kūrinių apie Baunti maištą.

Tolimesnė karjera[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Laivyno tarnyboje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Viljamas Blajus 1792 m.

Netrukus po sugrįžimo gavo kapitono laipsnį ir 1791–1793 m. laivu „Providence“ kartu su kapitono Natanielio Portloko (angl. Nathaniel Portlock) vadovaujamu laivu „Assistant“ atliko antrąją duonmedžių kelionę ir sėkmingai pervežė duonmedžių sodinukus iš Taičio į Vest Indiją. Duonmedžiai tapo populiaria kultūra Puerto Rike, tačiau pradinis tikslas – užtikrinti pigų ir maistingą maistą afrikiečiams vergams, nebuvo pasiektas, nes dauguma vergų atsisakė valgyti nepažįstamo vaisiaus. Šios kelionės metu, Jamaikoje, Blajus surinko kriaušinės bligijos vaisiaus pavyzdžių ir, grįžęs į Angliją, pateikė juos Londono karališkajai draugijai. Blajaus garbei augalas binarinėje nomenklatūroje pavadintas Blighia sapida.

1797 m., būdamas laivo „Director“ kapitonu, Blajus patyrė dar vieną maištą, kuris, visdėlto, nebuvo nukreiptas prieš jį asmeniškai, o prieš Admiralitetą – maištavo daugelio Anglijos laivų įgulos, protestuodamos dėl tarnybos sąlygų. Palyginus su pirmuoju ir trečiuoju maištu, kuriuos Blajui teko patirti, šitas maištas buvo pats ramiausias.

1801 m. balandžio 2 d. su laivu „Glatton“ dalyvavo Kopenhagos mūšyje. Po mūšio admirolas Nelsonas asmeniškai padėkojo Blajui už jo indėlį į pergalę. Mūšio metu admirolas Nelsonas ignoravo admirolo Parkerio iškeltą signalą „atsitraukti“, ir paliko iškeltą kovos vėliavą. Blajus buvo vienintelis kapitonas eskadrone, kuris galėjo matyti abu prieštaringus signalus. Pasirinkęs Nelsono signalą tęsti kovą, jis užtikrino ir kitų už jo buvusių laivų tolimesnį dalyvavimą mūšyje.

Naujojo Pietų Velso gubernatorius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1805 m. kovą pagal Džozefo Benkso rekomendaciją paskirtas Naujojo Pietų Velso ketvirtuoju gubernatoriumi. Blajaus žmona, vengdama ilgos kelionės jūra, liko Anglijoje, į Sidnėjų Blajus atvyko 1806 m. rugpjūčio 6 d. su dukra Meri Putland ir jos vyru. Blajus, turėdamas griežto vadovo reputaciją, gavo vyriausybės užduotį nutraukti kolonijos kariškių vykdomą neteisėtą prekybą romu.

Propogandinė karikatūra, pašiepianti Viljamą Blajų po Romo maišto 1808 m.

Nuteistųjų kolonijoje romas turėjo didelę vertę, jis buvo vartojamas ir kaip mokėjimo priemonė. Naujojo Pietų Velso korpuso kariškiai turėjo oficialų romo prekybos monopolį ir naudojosi juo savo labui, prekiaudami „skystuoju auksu“ didžiulėmis kainomis. Pagrindiniai veikėjai romo prekyboje buvo majoras Džordžas Džonstonas (angl. George Johnston) ir verslininkas Džonas Makarturas (angl. John Macarthur). Ėmęs kovoti su korupcija, Blajus sulaukė griežtos šių asmenų reakcijos, kuri peraugo į konfliktą, pasibaigusį taip vadinamuoju Romo maištu.

1808 m. sausio 26 d. Džonstonas su 400 Naujojo Pietų Velso korpuso kareivių nužygiavo į gubernatūrą ir areštavo Blajų. Arešto dieną Makartūras buvo paruošęs Džonstonui adresuotą peticiją, bet dauguma iš 151 parašų buvo surinkta jau po pučo. Maištininkai sudarė naują kolonijos vyriausybę, o Blajų įkalino, siūlydami paleisti, jei jis pažadės grįžti į Angliją. Iš pradžių Blajus nesutiko, bet po metų pažadėjo ir, įsodintas į „Porpoise“ laivą turėjo palikti koloniją. Patekęs į laivą Blajus savo pažado netesėjo, nuvyko į Hobartą Tasmanijoje ieškoti paramos, tačiau, jos negavęs, faktiškai liko laive iki 1810 m., leisdamas laiką braižant Tasmanijos pakrantės žemėlapius.

Blajus kaip gubernatorius buvo mėgiamas naujai atvykusių kolonistų, kurie dar nebuvo patekę Džonstono ir Makartūro įtakon. Tai matyti iš paminklinių užrašų XIX a. Sidnėjaus kapinėse: Vaikams, gimusiems 1807–1811 m., t. y., Blajaus valdymo metu ir po jo, buvo suteikiami „Viljamo Blajaus“ vardai.[1]

Blajaus namas Londone

Po Romo maišto[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1810 m. sausį Blajus gavo laišką iš Anglijos, kad perversmas paskelbtas nelegaliu, o į jo vietą paskirtas kitas gubernatorius. Po šių žinių Blajus trumpam grįžo į Sidnėjų surinkti įrodymų Džonstono teismui ir 1810 m. spalio 25 d. atvyko į Angliją. Teismas Džonstonui skyrė lengvą bausmę: Džonstonas buvo pašalintas iš armijos ir kaip civilis grįžo į Sidnėjų, kur galėjo laisvai disponuoti savo sukauptais turtais. Blajus teisme buvo išteisintas – antrą kartą savo gyvenime. Netrukus po teismo Blajui buvo suteiktas kontradmirolo, o 1814 m. – viceadmirolo karinis laipsnis, tačiau karo veiksmuose Blajus nebedalyvavo. Gyveno Londone, bet po žmonos mirties 1812 m. ir pensijos suteikimo 1813 m. balandį, persikėlė pas dukteris į Farningemą Kento grafystėje.

Mirtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Blajaus kapas Londone

Mirė 1817 m. gruodžio 7 d., 63 metų amžiaus, Londone, Bondo gatvėje, eidamas pas savo gydytoją. Palaidotas Londone, Lambeto bažnyčios (dabar Sodo muziejus) kapinėse šalia žmonos ir sūnų. Blajaus kapas ilgą laiką buvo užmirštas, bet 1980-aisiais surastas ir atnaujintas.

Įvaizdis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Viljamo Blajaus, vieno žymiausių savo laikų jūrų keliautojų ir navigatorių, reputacija pašlijo iškart po Baunti maišto, kai Blajus su „Providence“ išvyko į savo antrąją duonmedžių kelionę, nesulaukęs maištininkų teismo. Dėl to liko neatsakyti teismo metu kilę klausimai dėl Blajaus vadovavimo stiliaus. Blajų šmeižė ir maištininkų giminaičių, ypač Flečerio Kristiano vyresniojo brolio, teisininko Edvardo Kristiano, publikacijos. Be to, prieš Blajų nusiteikė nemaža visuomenės dalis, rėmusi vergovės panaikinimą bei Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, kuri vyko tuo pat metu kaip ir Baunti maištas. Kaltinimuose Blajui buvo ir dalis tiesos, jam sunkiai sekėsi palaikyti gerus santykius su savo pavaldiniais. Jis vengdavo skirti fizinių bausmių, tačiau užgauliodavo juos ir žemindavo. Kita vertus, jo psichologinis brutalumas buvo nepalyginamas su tuo metu Britanijos laivyne vyravusiomis sąlygomis: fizinėmis bausmėmis, prastu darbo organizavimu ir paviršutiniška medicinine priežiūra. Pagal to meto šaltinius, nesusijusius su maištininkų giminaičiais, Blajus, pagal Džeimso Kuko pavyzdį, rūpinosi savo jūreiviais, stengėsi, kad visi gyvi sugrįžtų į Angliją. Jis liepdavo jūreiviams reguliariai sportuoti, praustis, saugodavo juos nuo skorbuto, stengdavosi užtikrinti laive pakankamas vandens ir šviežio maisto atsargas. Per audrą užleisdavo savo kajutę jūreivių poilsiui. Sprendžiant iš įrašų laivo žurnaluose, Blajus skirdavo netgi mažiau fizinių bausmių, nei jo mokytojas Džeimsas Kukas.

XX a. antroje pusėje Blajus įvaizdis tapo labiau teigiamas.

Populiariojoje kultūroje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dėl vyravusios neigiamos nuomonės apie Blajų, XX a. pr. romanuose ir pagal juos kurtuose filmuose apie Baunti maištą Viljamas Blajus vaizduojamas sadistišku, despotišku, neapykantą žmonėms jaučiančiu kapitonu. 1984 m. Rodžero Donaldsono filmas „Bounty“, pastatytas pagal Ričardo Hafo (angl. Richard Hough) 1972 m. romaną „Kapitonas Blajus ir misteris Kristianas“ (angl. Captain Bligh and Mr. Christian) – istoriškai tikslesnis. Blajaus vaidmenį jame atlieka Entonis Hopkinsas.

Palikimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nepaisant kontroversiško įvaizdžio, Blajus vertinamas kaip drąsus, protingas ir žymus savo laikmečio keliautojas, sumanus navigatorius ir kartografas. Blajus prisidėjo prie planetos pažinimo, atrasdamas apie 13 salų Ramiajame vandenyne. Tris kartus svečiuodamasis Taityje išmoko taitiečių kalbą ir buvo vienas geriausių Taičio papročių žinovų tarp savo laikmečio europiečių. Pirmasis Britų laivyne įvedė trijų pamainų sistemą, kai po 4 budėjimo valandų jūreiviai gaudavo 8 valandas poilsio, o ne 4 kaip anksčiau.

Apie savo kelionę „Bounty“ laivu ir maištą Blajus parašė dvi knygas: Narrative of the mutiny on board H.M. ship Bounty (Londone, 1790 m.) ir A Voyage to the South Sea undertaken by command of His Majesty, for the purpose of conveying the breadfruit tree to the West Indies, in His Majesty’s Ship the Bounty, commanded by Lieutenant William Bligh. Including an account of the mutiny on board the said ship, and the subsequent voyage of part of the crew, in the ship’s boat, from Tofoa, one of the Friendly Islands, to Timor, a Dutch settlement in the East Indies. Published by permission of the Lords commissioners of the admiralty (Londone, 1792 m.).

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Death of an Early Hawkesbury Settler, Windsor and Richmond Gazette, 1892 m. liepos 9 d. Nuoroda tikrinta 2020-01-14.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.