Vytautas Andrius Graičiūnas
| Vytautas Andrius Graičiūnas | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1898 m. rugpjūčio 17 d. Čikagoje, JAV |
| Mirė | 1952 m. sausio 9 d. (53 metai) Olžerase, Rusijoje, laidojimo vieta nežinoma |
| Tautybė | lietuvis |
| Sutuoktinis (-ė) | Unė Babickaitė |
| Veikla | tarpukario Lietuvos vadybos mokslo teoretikas ir praktikas, vadybos konsultantas užsienio įmonėse. |
| Sritis | Vadyba |
| Pareigos | teoretikas, praktikas |
| Alma mater | Čikagos universitetas, Administracijos ir komercijos fakultetas 1917, Čikagos technologijos institutas, 1923 |
Vytautas Andrius Graičiūnas (1898 m. rugpjūčio 17 d. Čikagoje – 1952 m. sausio 9 d. Olžerase, Rusija, palaidojimo vieta nežinoma) – vienas žinomiausių pasaulio vadybos mokslo pradininkų, tarpukario Lietuvos vadybos mokslo teoretikas ir praktikas, vadybos konsultantas užsienio įmonėse.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gimė žinomo lietuvių bendruomenės veikėjo, laisvamanio gydytojo Andriaus Graičiūno šeimoje. Vaikystėje mokėsi muzikos ir baleto mokykloje. 1914–1917 m. studijavo Čikagos universitete, Administracijos ir komercijos fakultete. 1918 m. baigė karo aviacijos mokyklą. Pirmajame pasauliniame kare dalyvavo savanoriu, tapo karo lakūnu. 1919–1923 m. mokėsi Čikagos technologijos institute.
Iki 1927 m. dirbo įvairiose Čikagos firmose technologu ir gamybos organizatoriumi. 1924 m. susituokė su žymia kino ir teatro aktore Une Babickaite.
1927 m. atvyko į Lietuvą – apsigyveno Kaune. Čia pradėjo dirbti brolių Šmitų fabrike ir Jono Vailokaičio fabrike „Metalas“ techniniu vedėju, parengė gamybos organizavimo ir plėtros programą, pasiūlė steigti „Ford“ automobilių surinkimo įmonę. Savininkui nepritarus jo vadybos idėjoms, tais pačiais metais išvyko į Vakarų Europą, kur sėkmingai dirbo gamybos konsultantu Vokietijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, Ispanijoje, Italijoje bei gilinosi į vadybos teoriją.
1935 m. Graičiūnai, pardavę namą Paryžiuje, vilą Šveicarijoje grįžo į Kauną. Būdamas žinomu vadybos specialistu įsidarbino patarėju Lietuvos Krašto apsaugos ministerijoje ir pradėjo dėstyti Vytauto Didžiojo universitete, sudarinėjo perspektyvinės pramonės plėtros žemėlapius, akcentuodamas chemijos (vaistų, parfumerijos), precizikos (optika) pramonę bei medžio apdorojimą. Tais pačiais metais apdovanotas DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu.
1936–1939 m. dirbo Ginklavimo valdyboje, Aviacijos dirbtuvėse, Lietuvos filmo bendrovėje, organizavo vadybos kursus įmonių specialistams.
1938 m. birželio 1 d. subūrė kelias dešimtis vadybos entuziastų į Lietuvos mokslinės vadybos draugiją, propaguojančią vadybos principų taikymą viešajame administravime ir gamyboje, buvo pirmasis jos pirmininkas.
Sovietų okupacijos metais dirbo Vietinės pramonės liaudies komisariate tecninio skyriaus viršininku, vėliau – „Lietstatprojekto“ tyrimų skyriaus vedėju, II pasaulinio karo metais, užėjus vokiečiams – Verslų ūkio generalinės direkcijos vadybos patarėju. Artėjant frontui nusprendė nepalikti Lietuvos.
Pasibaigus karui gyveno Kaune. 1945–1948 m. laikinai ėjo VDU Statybos fakulteto docento pareigas. 1948 m. atleistas iš universiteto vėl ėmėsi vadybos patarėjo darbo – tobulino „Kotono“ ir „Silvos“ fabrikų darbo organizavimą. Nuvykęs į Maskvą su studentų ekskursija užsuko į JAV ambasadą, kur jam paaiškino, kad išvykti tegali vienas, nes žmona neturi pilietybės. Po šio pastebėto apsilankymo, Graičiūnų namuose buvo atlikta krata, pateikti kaltinimai šnipinėjimu ir 1951 m. balandžio 19 d. abu Graičiūnai suimti.
1951 m. spalio 6 d. įvyko teismas. Pritrūkus kaltės įrodymų, Maskvoje, Lefortovo kalėjime, panaudotas provokatorius ir abu Graičiūnai netrukus išvežti į Sibiro lagerius. Žmonai draugų pastangomis bausmė buvo sušvelninta, po Stalino mirties grįžo į Lietuvą, o Vytautas Andrius Graičiūnas 1952 m. Kemerovo srities Prokopjevsko raj. Olžeraso lageryje, neišlaikęs kalėjimo sąlygų, nusižudė (pasak kitų šaltinių – žuvo neaiškiomis aplinkybėms, mirė nuo išsekimo). 1988 m. rugpjūčio 15 d. reabilituotas.
Palikimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Žinomiausias V. A. Graičiūno, iki šių dienų vadybos (jam priklauso ir šis lietuviškas „menedžmento“ terminas) mokslui ir praktikai aktualus, veikalas – „Organizacijos vidiniai ryšiai“ (Relationship in organization), kuriame suformuluotas piramidinis („septyniukėmis“) kolektyvo darbo organizavimo principas, pagrįstas matematikos metodais. Jis buvo išspausdintas 1933 m. Ženevoje, išleistas anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis, bei perspausdintas Niujorke. Lietuvos vadybos ir vieno žymiausių pasaulio mokslinės vadybos pradininkų fundamentalųjį vadybos veikalą citavo žinomiausi vadybos mokslininkai D. O’Šonesis, H. Kuncas, S. O’Donelas, D. Gvišianis ir kiti. V. A. Graičiūno teorija dėstoma viso pasaulio universitetuose, o pats autorius priskiriamas prie žinomiausių vadybos teorijos mokslininkų – klasikų.
V. A. Graičiūno teorija gerokai praplėtė supratimą apie valdymo procesą, vadovo darbo turinį ir apkrovimą, atkreipiant dėmesį į tai, kokią reikšmingą vietą vadovo veikloje užima valdinių veiklos koordinavimas – grupiniai ir kryžminiai ryšiai organizacijoje. Jo kaip vadybininko nuopelnai buvo pripažinti ir to meto Vakarų Europos valstybių verslo sluoksniuose bei nėra pamiršti iki šiol.
Lietuvoje veikia jo vardu pavadinta V. A. Graičiūno aukštoji vadybos mokykla.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Jonas Rudokas. Gimė Čikagoje, dirbo Lietuvai, žuvo Sibire… – V.: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1998. – 262, [2] p. – ISBN 9986-757-16-9
- Vidmantas Valiušaitis. Vytautas Andrius Graičiūnas [1]
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- V. A. Graičiūno vardo nominacija Archyvuota kopija 2007-01-16 iš Wayback Machine projekto.
- V. A. Graičiūno aukštoji vadybos mokykla
- Rokas Subačius. Dramatiškos biografijos: kovotojai, kūrėjai, karjeristai, kolaborantai… – Vilnius: Mintis, 2019, 460 p. : iliustr. ISBN 978-5-417-01111-5