Vidmantas Valiušaitis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Vidmantas Valiušaitis
Gimė: 1956 m. rugsėjo 18 d. (63 metai)
Kaunas
Sutuoktinis(-ė): Laima
Vaikai:

Mėta Marija, Rusnė Ieva, Gabrielė Emilija, Nikodemas Jonas

Veikla: žurnalistas, redaktorius
Pareigos: direktorius ir vyriausiasis redaktorius
Alma mater: Kauno politechnikos institutas
Vilniaus universitetas

Vidmantas Valiušaitis (g. 1956 m. rugsėjo 18 d. Kaune) – Lietuvos filologas, žurnalistas, publicistas, politikos ir kultūros apžvalgininkas, redaktorius, visuomenės veikėjas.[1]

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1974 m. baigė Kauno 5-ąją vidurinę mokyklą. 1979 m. Kauno politechnikos institute įgijo inžinieriaus, 1987 m. Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete – filologo profesijas.

Nuo 1979 m. Kauno politechnikumo teorinės mechanikos dėstytojas, Kauno menininkų namų kultūros ir meno renginių organizatorius, 19821984 m. Lietuvos radijo korespondentas Kaune, 19871988 m. – žurnalo „Nemunas“ meno skyriaus redaktorius.

1987 m. įstojęs į aspirantūrą Mokslų akademijoje, už dalyvavimą 1987 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo-Ribentropo pakto minėjime prie A. Mickevičiaus paminklo iš doktorantūros studijų buvo pašalintas. 1988 m. birželio 10 d. išrinktas Sąjūdžio Kauno iniciatyvinės grupės nariu. Iki 1990 m. kovo mėn. buvo Sąjūdžio Kauno tarybos, Sąjūdžio seimo narys.

1988 m. įsteigė ir 19881989 m. redagavo pirmąjį Sąjūdžio laikraštį Kaune „Kauno aidas“, kuris buvo leidžiamas lietuvių (10-20 tūkst. egz.) ir rusų (iki 4 tūkst. egz.) kalbomis. 1990–1991 m. laikraščio „Atgimimas“ vyr. redaktoriaus pavaduotojas. 1990–1999 m. Laisvosios Europos radijo korespondentas Lietuvoje. 19941997 m. laikraščio „Kauno laikas“, 19951996 m. – „Garsas“ vyriausiasis redaktorius. [2] 20002003 m. Seimo deleguotas Lietuvos radijo ir televizijos tarybos narys, 20052007 m. mėnesinio žurnalo „Baltijos miškai ir mediena“ vyr. redaktorius.

Vėliau Kauno miesto savivaldybės sekretorius, Vytauto Didžiojo ir Klaipėdos universitetuose skaitė žurnalisto profesinės etikos ir reporterio darbo pagrindų kursus, VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūros atstovas ryšiams su visuomene, interneto portalų Delfi.lt, lrytas.lt, Balsas.lt, dienraščio „Lietuvos žinios“ apžvalgininkas, Verslo žinių priedo „Savaitgalis“ autorius, „Žinių radijo“ laidos „Žiniasklaidos anatomija“ vedėjas 20102012 m.

20132016 m. radijo stoties „Laisvoji banga“ direktorius ir vyriausiasis redaktorius.[3] Nuo 2017 m. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento vyriausiasis metodininkas-tyrėjas[4].

Žmona Laima (g. 1960) – mokytoja lituanistė. Dukros: Mėta Marija (g. 1985) – studentė, Rusnė Ieva (g. 1989) – studentė, Gabrielė Emilija (g. 1994) – moksleivė, sūnus Nikodemas Jonas (g. 1997) – moksleivis.

Visuomeninė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • „Į Laisvę fondo lietuviškai kultūrai ugdyti“ Lietuvos filialo vienas steigėjų (1990), tarybos pirmininkas (1992–1993), tarybos sekretorius (1994–2000).
  • „Kauno plėtros forumo“ vienas iniciatorių ir organizatorių (1997), valdybos narys (1999–2002).
  • Vilniaus ir Kauno rėmėjų draugijos „Dvimiestis“ valdybos narys (2002–2005).
  • Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, vicepirmininkas (2000–2001), valdybos narys (2000–2006).
  • „Piliečių santalkos“ narys, tarybos narys (2007–2008).
  • Genealogų draugijos narys.

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Vinco Kudirkos premija (2014) už publicistikos knygas „Kalbėkime patys, girdėkime kitus. Tragiškieji istorijos 1940–1941 metai“ (2013) ir „Gyvuosius apraudu, mirusių šaukiuos. Politikos skliaute – velnio arija“ (2013) bei dokumentinį filmą „Sielų daktaras. Gydytojo Petro Kisieliaus atminimui“ (2013).
  • Atminimo žymuo už indėlį plėtojant Lietuvos transatlantinius ryšius (2003).
  • Lietuvos nepriklausomybės medalis „Už nuopelnus atkuriant ir įtvirtinant Lietuvos nepriklausomą valstybę 1990–2000 metais“ (2000).
  • „Nemuno“ žurnalo diplomas ir premija geriausiam metų žurnalistui (1988).

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Gyvuosius apraudu, mirusių šaukiuos. Politikos skliaute – velnio arija: socialinė publicistika [autorius], Vilnius, 2013, 296 psl.
  • Kalbėkime patys, girdėkime kitus. Tragiškieji istorijos 1940–1941 metai: socialinė publicistika [autorius], Vilnius, 2013, 416 psl.
  • Kada prasideda diena nauja: Reporterio užrašai apie mūsų laisvę ir nelaisvę, I d.: socialinė publicistika [autorius], Vilnius, 2006, 360 psl.
  • Udo Ulfkotte. Taip meluoja žurnalistai: socialinė publicistika [įvadinio str. autorius], Vilnius, 2003, 400 psl.
  • Į antrąjį išsilaisvinimą: politinių studijų Los Angeles medžiaga [sudarytojas, redaktorius], Kaunas, 2002, 88 psl.
  • Jonas Grinius. Grožis ir menas: estetikos pagrindai, menotyros straipsniai [sudarytojas, redaktorius, įvadinio str. autorius], Vilnius, 2002, 554 psl.
  • Gairė – pilnutinė demokratija: Į Laisvę fondo 10-metis Lietuvoje [autorius, sudarytojas, redaktorius], Kaunas, 2001, 344 psl.
  • Juozas Kojelis. Tarp rūpesčių ir vilties: socialinė publicistika [sudarytojas, redaktorius, įvadinio str. autorius], Kaunas, 2001, 432 psl.
  • Širdis Lietuva: Vytautas Antanas Dambrava diplomatinėje tarnyboje: biografija, liudijimai, vertinimai, prisiminimai [autorius, sudarytojas, redaktorius], Kaunas, 2000, 446 psl.
  • Ugninis stulpas. 25 m. be Juozo Brazaičio: laiškai, dokumentai, liudijimai [sudarytojas, redaktorius, įvadinio straipsnio ir komentarų autorius], Kaunas, 2000, 582 psl.
  • Į pilnutinę demokratiją Lietuvoje keliu: politinių studijų Los Angeles medžiaga [sudarytojas, redaktorius], Kaunas, 1999, 96 psl.
  • Kaunas XXI amžiuje: konferencijos medžiaga [sudarytojas, redaktorius, įvadinio str. autorius], Kaunas, 1997, 106 psl.
  • Juozas Kojelis. Iš nakties į rytą: socialinė publicistika [sudarytojas, redaktorius, įvadinio str. autorius], Kaunas, 1996, 504 psl.
  • Žygio draugams: Atgimimo publicistika [autorius, sudarytojas, redaktorius], Kaunas, 1996, 516 psl.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Valentinas Aleksa. Valiušaitis Vidmantas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015. 594 psl.
  2. Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 546 psl.
  3. http://www.delfi.lt/verslas/media/laisvoji-banga-turi-nauja-vadova.d?id=63797098
  4. http://archive.is/0ZFtZ

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]