Vokietijos Demokratinė Respublika

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Vokietijos Demokratinė Respublika vok. Deutsche Demokratische Republik
← 1949 – 1990 →
Vėliava Herbas
Devizas vok. Proletarier aller Länder, vereinigt Euch! („Visų šalių proletarai, vienykitės!“)
Himnas vok. Auferstanden aus Ruinen Pakilk iš griuvėsių
Location of {{{paprastas_pav}}} Rytų Vokietija 1957 m.
Sostinė	Rytų Berlynas
Valdymo forma	Marksistinė-leninistinė vienpartinė valstybė
Valstybės tarybos pirmininkas
1949–1960	Wilhelm Pieck (Prezidentas)
1960–1973	Walter Ulbricht
1973–1976	Willi Stoph
1976–1989	Erich Honecker
Ministrų Tarybos pirmininkas
1964–73	Willi Stoph
1976–89	Willi Stoph
Parlamentas	Liaudies rūmai
Era	Šaltasis karas
- Priimta konstitucija	1949 m. spalio 7 d.
- Berlyno sukilimas	1953 m. birželio 16 d.
- Įstojo į VSO	1955 m. gegužės 14 d.
- Berlyno siena	1961 m. rugpjūčio 13 d.
- Sienos griūtis	1989 m. lapkričio 9 d.
- Susivienijimas	1990 m. spalio 3 d.
Valiuta	Rytų Vokietijos markė

Rytų Vokietija (vok. Ostdeutschland), oficialiai Vokietijos Demokratinė Respublika (VDR, vok. Deutsche Demokratische Republik, DDR) – komunistinė valstybė, gyvavusi Vidurio Europoje 1949–1990 m. Susikūrė 1949 m. spalio 7 d. iš Sovietų Sąjungos kontroliuoto okupacinio sektoriaus. VDR įkūrimas – atsakas į tų pačių metų gegužės 23 d. trijose Vakarų valstybių okupacinėse zonose įkurtą Vokietijos Federacinę Respubliką (Vakarų Vokietiją). VDR sostine paskelbtas Rytų Berlynas.

Istorija

Okupaciniai sektoriai Vokietijoje (1945-1949)

Nacistinei Vokietijai pralaimėjus Antrajame pasauliniame kare, sąjungininkai pasidalijo jos teritoriją į vadinamuosius okupacinius sektorius. Tokiu būdu Vokietija buvo padalyta į keturis okupacinius sektorius, priklausiusius Tarybų Sąjungai, Didžiajai Britanijai ir JAV. Sektorių gavo ir Prancūzija, nes Šarlio de Golio vadovaujami partizanai aktyviai priešinosi naciams. Dėl to Vinstonas Čerčilis išrūpino Prancūzijai galimybę dalyvauti sprendžiant pokario Europos reikalus. Tokiu pat principu buvo padalyta ir sostinė Berlynas.

5 dešimtmečio pabaigoje, pradėjus blogėti Vakarų ir Rytų santykiams, bei prasidėjus migracijai iš Tarybų Sąjungos sektoriaus į vakariečių vadovaujamus sektorius, susikirto Stalino bei Maršalo su Čerčiliu planai dėl Vokietijos ateities. Stalinas siūlė suvienyti Vokietiją, bet panaikinti jos armiją ir uždrausti jungtis prie bet kokio bloko (Versalio taikos scenarijus), tuo tarpu Čerčilis ir Maršalas norėjo stiprios kariškai bei ekonomiškai Vokietijos, kad ji taptų atsvara komunistinei santvarkai Europoje.

VDR nuspalvinta raudonai. Mėlynai – VFR, žaliai – Vakarų Berlynas.

Keltų linija tarp Klaipėdos ir Mukrano TSRS pašto ženkle

1949 m. kovą Vakarų sąjungininkai priėjo susitarimą sujungti visus savo okupacinius sektorius ir įsteigti jų vietoje valstybę su federaline valdžia – Vokietijos Federacinę Respubliką. Tarybų Sąjunga užginčijo šį sprendimą ir savo sektoriaus vietoje įsteigė komunistinę Vokietijos Demokratinę Respubliką. Jos vadovu paskirtas Vieningosios Socialistų Partijos (komunistų) vadovas Otto Grodenvolas.

Liko neišspręsta Berlyno problema. Šis miestas buvo iš visų pusių apsuptas VDR, bet jame vis dar veikė sektorių sistema. Vakarų sektoriuose įkurtas laisvasis, labai susijęs su Vokietijos Federacine Respublika, Vakarų Berlynas. Tuo tarpu rytinė miesto dalis paskelbta VDR sostine. Vakarų Berlyno Stalinas nepripažino ir visaip trukdė normalius jo politinius santykius su kitomis valstybėmis, o VDR paskelbė Vakarų Berlyno blokadą, tačiau ji nedavė ryškesnių rezultatų, nes Vakarų sąjungininkai sugebėdavo miestą aprūpinti oro būdu.

VDR prisijungė prie Varšuvos pakto valstybių, pasirašė įvairių sutarčių su kitomis komunistinėmis valstybėmis, daugiausiai bendradarbiavo su Lenkija, Čekoslovakija, TSRS. Didelė dvišalė krovinių apyvarta su strategine partnere TSRS nuo 1986 m. vyko geležinkelio keltu Klaipėda–Mukranas, aplenkiant politinių neramumų apimtos Lenkijos Liaudies Respublikos sausumos kelius. Tuo tarpu su Vakarų Vokietija bei Vakarų Berlynu nepalaikė labai glaudžių (tiek politinių, tiek ekonominių) ryšių. Santykiai su Vakarais krizę pasiekė 1961 m., ir VDR vyriausybė, norėdama sustabdyti Rytų vokiečių emigraciją į VFR ir Vakarų Berlyną, savo valdomoje Berlyno dalyje pastatė sieną galutinai atskyrusią Rytų ir Vakarų Berlyną. Berlyno siena tapo Šaltojo karo simboliu.

XX a. 9 – ojo dešimtmečio pabaigoje VDR santykiai su Vakarų Vokietija ir vakarų Berlynu ėmė švelnėti, 1989 m. atvertos abiejų valstybių sienos. Prasidėjo demokratinės reformos, 1990 m. leisti pirmi laisvi rinkimai, kuriuos komunistai pralaimėjo.

1989 m. griuvo Berlyno siena, o Rytų ir Vakarų Vokietijos atstovai pradėjo derybas dėl susijungimo (2+4). 1990 m. spalio 3 d. VDR įstojo į VFR, o kartu ir į Europos Ekonominę bendriją, ir tą padarė pirmoji iš buvusio komunistinio bloko valstybių. 1990 m. spalio 3 d. VDR nustojo egzistuoti kaip valstybė.

Nors Vokietija ir vėl buvo suvienyta, o vakarinė dalis daug investavo į rytinės dalies ekonomiką ir paskatino jos augimą, Rytams buvo sunkiau perorientuoti ekonomiką, prasidėjo privatizacija, dalis įmonių bankrutavo ir išaugo nedarbas. Vis dėlto, laikui bėgant šios bėdos ėmė mažėti, ir ekonominis lygis pradėjo susilyginti. Berlynas irgi buvo suvienytas bei tapo vieningos Vokietijos sostine.

Politika

Politinės organizacijos

VVSP emblema

Vadovaujančioji VDR partija buvo Vokietijos Vieningoji Socialistų Partija (Sozialistische Einheitspartei Deutschlands). Ji susikūrė 1949 m. iš Vokietijos Komunistų Partijos ir Vokietijos socialdemokratų Partijos. Pagal Potsdamo sutartį, Vokietijoje turėjo būti demokratinė valdymo santvarka, taigi sovietai techniškai paliko partijas legalias, bet vyriausybėje jos svarbesnio balso neturėjo, taigi, praktiškai valdė vieni komunistai, tik jų partijos nariai tapdavo valstybės vadovais. Kartu su kitomis partijomis VVSP (SDE) buvo „Nacionalinio Demokratiškos Vokietijos fronto“ narė.

Kitos politinės partijos buvo prisijungusios prie Fronto, ir, nors dalyvaudavo rinkimuose į Volkskamerą (VDR Aukščiausiąją Tarybą), bet daugumos niekada nesudarydavo, nes rinkimus tradiciškai „laimėdavo“ VVSP. Šias partijas VVSP griežtai kontroliuodavo ir stebėdavo.

Legalios buvo šios partijos:

• Vokietijos Krikščionių demokratų sąjunga;
• Vokietijos Demokratijos statytojų partija;
• Vokietijos Liberalų – demokratų partija;
• Nacionalinė Vokietijos partija.

Taip pat Volkskammere buvo masinių organizacijų , tokių kaip Laisvasis Vokietijos Jaunimas (Freie Deutsche Jugend), Laisvoji Vokietijos Prekybininkų Federacija. Taip pat į politinį gyvenimą nuspręsta įtraukti moteris, Volkskammere veikė Vokietijos Demokratinė Moterų Federacija.

Dar veikė tokios masinės organizacijos, kaip Vokiečių Gimnastikos ir Sporto Asociacija bei Vokiečių – Sovietų Draugystės Asociacija.

Slaptosios tarnybos

Aktyviai veikė ir didelį efektyvumą turėjo slaptoji tarnyba Stasi, kurios darbas buvo sekti gyventojus ir visuomenines organizacijas, ypač Katalikų ir Protestantų bažnyčias, kurių vyriausybė šiaip griežtai nekontroliavo, nes jos buvo politiškai neaktyvios.

Administracinis suskirstymas

1952 m. VVSP Politbiuras priėmė sprendimą, kuriuo suskirstė Vokietijos Demokratinę Respubliką į penkias žemes, o jos, savo ruožtu, į apygardas.

• Meklenburgas buvo suskirstytas į:
  • Rostoko,
  • Noibranderburgo,
  • Šverino apygardas;
• Brandenburgas (aplink Berlyną) į:
  • Potsdamo,
  • Frankfurto prie Oderio
  • Kotbuso apygardas;
• Saksonija-Anhaltas į:
  • Halės,
  • Magdeburgo apygardas;
• Tiūringija į:
  • Erfurto,
  • Gėros,
  • Zūlio apygardas;
• Saksonija į:
  • Leipcigo,
  • Dresdeno,
  • Karl Marks Štato apygardas;
• Rytų Berlynas (VDR sostinė) buvo penkiolikta apygarda, turėjusi ypatingą statusą.