Vladimiro Sviatoslavičiaus žygis prieš jotvingius

Pridėti nuorodas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vladimiro Sviatoslavičiaus žygis prieš jotvingius
Data 983 m.
Vieta
Rezultatas
Konflikto šalys
Kijevo Rusia Jotvingiai
Vadovai ir kariniai vadai
Vladimiras Sviatoslavičius

Vladimiro Sviatoslavičiaus žygis prieš jotvingius – 983 m. įvykęs Kijevo kunigaikščio Vladimiro Sviatoslavičiaus vadovautas karo žygis prieš vakarinius kaimynus.

„Būtųjų laikų pasakojime“ užfiksuota lakoniška žinutė šį žygį: „Nuėjo Vladimiras prieš jotvingius ir pergalėjo jotvingius, ir paėmė žemę jų“.[1] Ši informacija taip pat buvo užrašyta Ipatijaus metraštyje: „Nuėjo Vladimiras prieš jotvingius ir paėmė žemę jų".[2] Tolesnėje teksto dalyje užrašytos žinios apie kunigaikščio sugrįžimą į Kijevą ir pasakojimas apie variagų-krikščionių (tėvo kartu su sūnumi) paaukojimą dievams.[3]

Žinomuose šaltiniuose nėra užfiksuota duomenų apie šio žygio dalyvius, mūšius ar grobį. Rašytiniai šaltiniai nepateikia jokių duomenų apie kelią, kuriuo jotvingių žemių kryptimi traukdavo rusų kariuomenės, tuo labiau šiam tikslui upių panaudojimas atrodo tikėtinas.[4] Upės atliko savotiškų „maigstralių“, leidžiančių įveikti didelius nuotolius, funkciją, o miškai – priešingą vaidmenį.[5] Tikėtina, kad dalis žygio vyko Nemunu.

Kijevo kunigaikštis Vladimiras Sviatoslavičius (~960-1015 m.)

Henriko Lovmianskio (lenk. Henryk Łowmiański) nuomone, kunigaikštis Vladimiras pasitenkino tik vienu plėšimu, mat metraštyje trūksta informacijos apie jotvingiams uždė tą duoklę.[6] Be to, jie nebuvo įvardyti kaip viena iš tautų, mokančių duoklę Rusiai, nors sąraše atsidūrė kitos baltų ir finų tautos: „O štai kitos tautos, kurios duoklę duoda: čiudai, meriai, vešiai, muromai, čeremisai, mordviai, permiai, pečerai, jamianai, lietuviai, žiemgaliai, kuršiai, noromiai, lyviai; tie turi savo kalbą, yra kilę iš Jafeto ir gyvena šiaurės kraštuose“.[7] Lovmianskio teigimu, antpuolio tikslas buvo sutvirtinti rusų ir jotvingių sieną, susilpnintą plėšikiškos jotvingių gaujų veiklos, ir jis buvęs atsakomojo pobūdžio.[8] Šiuo atveju, sąvoka „žemė“ galėjo būti susijusi ir su konkrečios teritorijos gyventojais,[9] o Kijevo kunigaikštis galėjo veikti kaip dregovičių genties interesų gynėjas.[10] J. Bieniako (lenk. Janusz Bieniak) teigimu, žygis baigėsi užgrobimą, jotvingių nukariavimu.[11] B. Vlodarskis (lenk. Bronislaw Włodarski) teigia, kad nuo to laiko jotvingiai bent trumpam laikui priversti paklusti Vladimirui, kurio valdžią nusimetė Kijevui susilpnėjus nuo klajoklių pečenegų puldinėjimų.[12] Janas Tiškevičius (lenk. Jan Tyszkiewicz), nors patvirtino rusų domėjimosi kaimynais baltais stoką, nurodė teritoriją, kuri tapo Rusios valdovo žygio tikslu – Dainavos ir „Weysse“ (galimai – Veisiejai) žemes.[13] Savo rytine siena Dainava siekė Nemuną (Merkio upės regioną), tačiau jotvingių kolonizacija šiuo laikotarpiu Nemuną galėjo ir peržengti.[14]

J. Tiškevičiaus pastaba yra labai svarbi šio regiono XI a. istorijos kontekste. Kaip tik šioje teritorijoje tikriausiai buvo Lietuvos karaliaus Netimero valdos, kurios 1009 m. tapo Boleslovo Narsiojo (992–1025) pasiuntinio, būsimo kankinio ir šventojo Brunono iš Kverfurto misijų veiklos sritimi.[12]

Šatiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • (PL) Bialuński, G., Studia z dziejów plemion pruskich i jaćwieskich, Olsztyn 1999.
  • (PL) Bieniak, Jaroslaw, Państwo Mieclawa. Studium analityczne, Warszawa 2010, p. 154–155
  • (RU) Ипатьевская лгыпопись, leid. А. А. Шахматов, Полное Собрате Русскихь Лптописей, t. II, 2 leid., С.-Пстербургь 1908, kol. 69; А. С. Кибинь, Ятвяги в X–XI вв.:«балтское племя» или «береговое братство»?, Studia Slavica et Balcanica Petropolitana, 2008, nr. 2 (4), p. 122, išnaša 26; idem, От Ятвязи до Литвы. Русское пограничье с Ятвягами и Литвой в X-X1II веках, Москва 2014, р. 47, išnaša 22.
  • (PL) T. Lehr-Splawiński, K. Jażdżewski, S. Chmielewski, Dregowiczc, in: SSS, 1.1, 1961, p. 379–380; В. В. Седой, op. cit., p. 113–119. 41 J. Bieniak, Państwo Mieclawa. Studium analityczne, Warszawa 2010.
  • (PL) Lowmiański, H., Początki Polski. Z dziejów Słowian w J tysiącleciu n.e., t. V, Warszawa 1973.
  • (PL) Łowmiański, H. Stosunki poisko-pruskie za pierwszych Piastów, in: idem, Prusy- Litwa-Krzyżacy, išrinko, sudarė ir baigiamąjį žodį parašė M. Kosman, Warszawa 1989, p. 103(1 leid. Przegląd Historyczny, 1950, t. 41); idem, Pogranicze slowiańsko-jaćwięskie, Acta Baltico-Slavica, 1966, t. III.
  • (RU) Пашуто, B. T., Внешняя политика Древней Руси, Москва 1968.
  • (RU/PL) Повесть временных лет, р. 10, // Powieść minionych lat, vert. ir sud. F. Sielicki, Wroclaw-Warszawa-Kraków 1999, p. 65.
  • (PL) Tyszkiewicz, Jan, Jaćwięgowie, ich odrębność plemienna i wierzenia, in: Święty Brunon. Patron lokalny czy symbol jedności Europy i powszechności Kościoła?, red. A. Kopicz- ko, Olsztyn 2009.
  • (LT) Wróblewski Krzysztof, Kunigaikščio Vladimiro Sviatoslavičiaus 983 metų žygis prieš jotvingius, Terra Jatwezenorum [Jotvingių kraštas: jotvingių krašto istorijos paveldo metraštis]. 2015, 7, p. 6-21, 536–537,561-562

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Повесть временных лет, р. 10, // Powieść minionych lat, vert. ir sud. F. Sielicki, Wroclaw-Warszawa-Kraków 1999, p. 65.
  2. ↑ Ипатьевская лгыпопись, // Полное Собрате Русскихь Лптописей, t. II, 2 leid., С.-Пстербургь 1908, kol. 69; А. С. Кибинь, Ятвяги в X–XI вв.:«балтское племя» или «береговое братство»?, Studia Slavica et Balcanica Petropolitana, 2008, nr. 2 (4), p. 122, išnaša 26; idem, От Ятвязи до Литвы. Русское пограничье с Ятвягами и Литвой в X-X1II веках, Москва 2014, р. 47, išnaša 22.
  3. ↑ Пашуто, B. T., Внешняя политика Древней Руси, р. 26.
  4. ↑ G. Bialuński, Studia z dziejów plemion pruskich i jaćwieskich. p. 13.
  5. ↑ Lowmiański, H., Początki Polski. Z dziejów Słowian w J tysiącleciu n.e., t. p. 13
  6. ↑ Łowmiański, H. Stosunki poisko-pruskie za pierwszych Piastów, in: idem, Prusy- Litwa-Krzyżacy, p. 97.
  7. ↑ Повесть временных лет, p. 13, vertime: Powieść minionych lat, p. 9., Apie Rusiai mokančių duoklę genčių sąrašą: H. Łowmiański, Początki Polski, p. 1-22.
  8. ↑ H. Łowmiański, Stosunki poisko-pruskie, p. 103–104.
  9. ↑ H. Łowmiański, Pogranicze, p. 97
  10. ↑ T. Lehr-Splawiński, K. Jażdżewski, S. Chmielewski, Dregowiczc, in: SSS, 1.1, 1961, p. 379–380; В. В. Седой, op. cit., p. 113–119. 41 J. Bieniak, Państwo Mieclawa. Studium analityczne, Warszawa 2010, p. 154–155
  11. ↑ J. Bieniak, Państwo Mieclawa. Studium analityczne, Warszawa 2010, p. 154–155
  12. ↑ 12,0 12,1 Wróblewski Krzysztof, Kunigaikščio Vladimiro Sviatoslavičiaus 983 metų žygis prieš jotvingius, p. 11
  13. ↑ Tyszkiewicz, Jan, Jaćwięgowie, ich odrębność plemienna i wierzenia, in: Święty Brunon. Patron lokalny czy symbol jedności Europy i powszechności Kościoła?, p. 157.
  14. ↑ A. Kamiński, Jaćwież. Terytorium, ludność, stosunki gospodarcze i społeczne, Łódź 1953, p. 108; J. Powierski, Prusowie, Mazowsze i sprowadzenie Krzyżaków do Polski, t. II, d. 2, Malbork 2003, p. 297–309; G. Bialuński, Misja prusko-litewska biskupa Bruno na z Kwerfurtu, Olsztyn 2010, p. 114–115.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Vladimiro_Sviatoslavičiaus_žygis_prieš_jotvingius&oldid=7238965"