Vincentas Vizgirda
| Vincentas Vizgirda | |
|---|---|
| Gimė | 1874 m. lapkričio 12 d. Zygmantų kaime, Tamošbūdžio valsčius, Vilkaviškio apskritis |
| Mirė | 1966 m. sausio 15 d. (91 metai) Marijampolėje |
| Veikla | Romos katalikų kanauninkas, Vilkaviškio kunigų seminarijos rektorius |
| Išsilavinimas | kanonų teisės ir filosofijos mokslų daktaras |
| Alma mater | Romos šv. Grigaliaus ir Fribūro universitetas |
Vincentas Vizgirda (1874 m. lapkričio 12 d. Zygmantų kaime, Tamošbūdžio valsčius, Vilkaviškio apskritis – 1966 m. sausio 15 d. Marijampolėje) – Romos katalikų kanauninkas, kanonų teisės ir filosofijos mokslų daktaras, Vilkaviškio kunigų seminarijos rektorius.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Baigė Mintaujos gimnaziją, nuo 1895 m. mokėsi į Seinų kunigų seminarijoje. 1900 metais įšventintas kunigu. Kaip gabus teologas siunčiamas studijuoti į Romos šv. Grigaliaus ir Fribūro universitetus, kuriuose apgynė dvi – kanonų teisės ir filosofijos – daktaro disertacijas. Po studijų išvyko į JAV – kunigavo Plymonto Švento Andriejaus ir Ročesterio Švento Jurgio lietuviškose parapijose. Įkūrė naują lietuvių parapiją Vilkes Bare, kur 1912 m. pastatė naują bažnyčią. Aktyviai dalyvavo tautiečių draugijose: Kunigų vienybėje ir Amerikos lietuvių Romos katalikų federacijoje. Lietuvių Romos katalikų susivienijime buvo renkamas valdybos nariu. Vienas iš laikraščio „Draugas“ leidėjų.
1912 m. grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas naujai atidarytos Kybartų gimnazijos prefektu. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui liko gimtinėje, 1917 m. Marijampolėje įkūrė lietuvišką „Žiburio“ gimnaziją, o 1918 m. gegužės mėnesį tokią gimnaziją įsteigia Šakiuose. Dar karo pradžioje nusprendžia iš savo JAV uždirbtų lėšų pastatyti naują bažnyčią Paluobiuose. Taip 1916 metais iškilo nauja medinė Paluobių Šv. Angelų Sargų bažnyčia.
1918 m. vyskupo pavedimu vyko į Seinus ir tų pačių metų rudenį atkurė lietuvių kalba dėstomą Seinų kunigų seminariją, tapo jos rektoriumi. Po metų lenkų valdžia seminariją uždarė, o klierikus deportavo į Lietuvą. Ištremta seminarija įsikūrė Zyplių dvare, vėliau persikėlė į Gižus, po to į Vilkaviškį. Visus nelengvus tuo meto organizacinius ir finansinius seminarijos klausimus teko spręsti V. Vizgirdai. 1926 metais paskirtas Kudirkos Naumiesčio klebonu ir dekanu, kartu dirbo Vilkaviškio vyskupijos kurijoje. Mirus vyskupui Antanui Karosui, 1947 – 1949 m. valdė vyskupiją.
1949 m. gegužės mėn. LTSR saugumo organai pagal agentūrinę bylą „Tina’’ suėmė Vilkaviškio vyskupijos valdytoją Vincą Vizgirdą, kurijos kanclerį kun. Stasį Mikelkevičių bei dar penkis šios vyskupijos kunigus ir nuteisė kalėti. Pagal bylos medžiagą valdytojas patarinėjęs antitarybinio pogrindžio dalyviams kaip toliau tęsti kovą, o jam talkinęs S. Mikelkevičius. Iš kalėjimo grįžo 1954 m. ir iki mirties gyveno Marijampolėje, buvo rezidentu bažnyčioje bei daug bendravo su likimo draugu kunigu Petru Dvaranausku.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Bernardas Aleknavičius. Nepavargstantis krašto švietėjas Archyvuota kopija 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto.;
- Arūnas Streikus. Lietuvos Katalikų Bažnyčia ir ginkluotasis pasipriešinimo sąjūdis Lietuvoje.
| Romos katalikų bažnyčios vadovai | ||
|---|---|---|
| Prieš tai: Antanas Karosas |
 1947–1949 |
Po to: Juozas Stankevičius |