Vištinė žąsis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Vištinė žąsis – tai sena ir vienintelė išlikusi lietuviška naminių žąsų (Anser anser domesticus) veislė.

Kita sena lietuviška naminių paukščių veislė – pulkinės pilkosios žąsys išnyko ir mokslininkams jų atkurti nepavyko, kadangi pastarųjų jau yra visiškai išnykęs genofondas.

Kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vištinės žąsys buvo išvestos pietvakarinėje ir pietinėje Lietuvoje ir kaip ir kitos naminių žąsų veislės, yra kilusi iš pilkųjų žąsų (Anser anser). Lietuvos genofondinės vištinės žąsys susiformavo XX a. pirmoje pusėje, jas kryžminant su Rytprūsių, Embdeno ir iš dalies su Pomeranijos veislių žąsimis.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarybiniais metais Lietuvoje išplitus pramoninei paukštininkystei, vietinės veislės žąsys buvo atsidūrusios ties išnykimo riba. Hibridinių žąsų dar buvo galima rasti, o grynaveislių – jau ne. Veislės atkūrimu buvo susirūpinta atkūrus šalies nepriklausomybę. Tad jų buvo ieškoma Pamaskvės genofondinėje fermoje, iš kur buvo atsivežta 100 kiaušinių. Tad Lietuvos vištinės žąsys į Lietuvą iš Rusijos buvo sugrąžintos apie 1990 metus[1]. Išsiperinus žąsiukus, buvo pradėtas vištinių žąsų veislės atkūrimas.

Matmenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vištinės žąsys lyginant su kitomis naminių žąsų veislėmis yra vidutinio svorio. Jų patinai sveria 5,2 kg (didžiausias iki 7–8 kg), patelės – 4,6 kg (iki 5–6 kg)[2].

Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vištinių žąsų galva vidutinio dydžio, akys mėlynos, snapas neilgas, tiesus, oranžinės spalvos. Kaklas ilgas, gražiai išlenktas. Liemuo vidutinio ilgio, platus, horizontalus. Nugara plati, krūtinė gili, apvali, vidutinio pločio. Pilvas nemažas, su viena ar dviem odos klostėmis papilvėje. Uodega neilga, nelabai tankiai apaugusi plunksnomis. Kojos vidutinio ilgio, plačiai išžergtos, oranžinės spalvos. Patinų plunksnos dažniausiai baltos, patelių – baltos[3]. Taip pat pasitaiko pilkų ir margų vištinių žąsų.

Veisimasis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vištinės žąsys, kaip ir kitos naminių žąsų veislės bei jų laukiniai protėviai pilkosios žąsys, yra monogamės – prisirišę prie vieno priešingos lyties partnerio. Būna, kad vieną žąsytę myli trys patinai, arba atvirkščiai, vienas žąsinas bičiuliaujasi iš karto su trimis draugėmis. „Vienas patinas per klaidą išvežtos žąsies ieškojo visą žiemą. Būdavo išleidi žąsis į lauką, o jis puola prie daržinės, tikėdamasis ją ten surasti“, – prisimena vieną žąsų ištikimybės istoriją lietuviškų vištinių žąsų buvusi augintoja Emilija Bielienė[4].

Vištinėms žąsims, skirtingai nei kitiems vandens paukščiams, apvaisinimo aktui atlikti nebūtinas vandens telkinys ir joms pakanka dubens, kuriame galėtų prieš poravimąsi pasiturkšti.

Jei patelės papildomai lesinamos, jų kiaušiniai sveria 160–180 g, ir vienadienis žąsiukas – 100–120 g. Be papildomų lesalų kiaušiniai svers 70–120 g, o žąsiukai 80–100 g, be to, jie bus silpni ir dalis neišgyvens[5]. Peri 4 savaites. Žąsiukai užauga per 5–6 mėnesius.

Maistas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Naminė žąsis yra žolėdis gyvūnas, kuriam reikia ganytis lauke. Nors žąsys gali lesti tik žolę, kai prasideda kiaušinių dėjimo laikotarpis, joms reikia geresnių lesalų. Auginamos ūkiuose, naminės žąsys maitinamos žirniais, kviečiais, avižomis.

Branda ir amžius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lytiškai vištinės žąsys subręsta būdamos 310–320 dienų amžiaus, arba kiek daugiau nei 10 mėnesių.

Nauda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vištinės žąsys priskiriamos universalaus produktyvumo tipui ir tinka pūkų, mėsos ir kepenų gamybai. Jų eksterjeras būdingas mėsai auginamoms naminėms žąsims. Lietuviškų vištinių žąsų svoris yra mažesnis nei kitų naminių žąsų veislių, tad finansiškai mažiau apsimoka jas auginti.

Pūkai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vištinių žąsų pūkų ir plunksnų išeiga didesnė, taikant dalinį gyvų žąsų ir žąsiukų pešimą.

Žąsiena[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kiaušiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dėjimo laikotarpiu – dažniausiai pavasarį, kas 2–3 dienas vištinė žąsis sudeda 20–25 kiaušinių, dėslesnė – iki 40. Jei patelės papildomai lesinamos, jų kiaušiniai sveria 160–180 g, be papildomų lesalų kiaušiniai svers 70–120 g. Kiaušinių dėjimo laikotarpis – 308–315 dienų.

Namines žąsis apsimoka laikyti ne ilgiau kaip penkerius metus, nes vėliau kiaušinius jos jau deda prastai[6].

Geros ir blogos savybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vištinės žąsys gerai auga, nėra piktos, ramaus būdo, mažai triukšmauja ir nors baikščios, bet iškilus pavojui kiaušiniams, šnypščia ir aršiai gina lizdą. Pasak Algirdo Bielinio, vištinės žąsys – nekantrūs sparnuočiai, neturintys stiprių motinystės instinktų ir ant kiaušinių, kol žąsiukai išsiperės, netupi – likus kelioms dienoms pabėga ir tik viena kita žąsis pati išperina žąsiukus[7]

Vištinių žąsų populiacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje 2004 m. jų buvo auginama apie 360, 2007 m. apie 320, o 2013 m. padaugėjo iki 489 senojo genotipo vištinių žąsų[8].

Veislės apsauga ir globa[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai reta lietuviška naminių žąsų veislė. Jų išsaugojimu rūpinasi Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės institutas. Lietuvos genofondinės vištinės žąsys yra pripažintos unikaliomis ir saugotinomis tarptautiniu mastu. XXI a. antrame dešimtmetyje šalyje vištinės žąsys auginamos pagal Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimo programą, o siekiant išsaugoti nykstančias vietines žemės ūkio gyvulių veisles, jų augintojams ES numato subsidijas.

Norint išlaikyti vištinių žąsų grynaveisliškumą, reikia laikyti nemažą jų pulką. Remiantis 2008 m. duomenimis, institute yra 80 genofondinių žąsų pulkas. Kitą didesnį pulką laiko vištinių žąsų augintojai Bieliniai. Po keliolika ar keliasdešimt vištinių žąsų yra ir kituose ūkiuose. Vasarą Lietuvoje būna apie 9 tūkstančius vištinių žąsų[9].

Anot vištinių žąsų genofondu besirūpinančios Lietuvos nykstančių ūkinių gyvūnų augintojų asociacijos ekspertės ir LSMU VA Gyvulininkystės instituto darbuotojos Rasos Šiukščiuvienės, „kol kas, deja, vyksta giminingas paukščių veisimas. Bet, genetikų nuomone, kuo daugiau ūkių žąsis laikys, tuo dėl skirtingų lesalų, laikymo sąlygų ir kitų aspektų jų giminystė tols“.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. manoukis.lt / Išsaugoti senąsias veisles misija sunki, bet įmanoma; (Fotogalerija) 2016-05-23
  2. gic.lsmuni.lt / Vištinės žąsys Archyvuota kopija 2017-10-16 iš Wayback Machine projekto.
  3. pauksciuukis.webs.com / Lietuvos vištinės žąsys
  4. manoukis.lt / Žąsų gagenimo lydimas ūkininkavimas; 2008/04
  5. lrytas.lt / Žąsys grįžta į madą Archyvuota kopija 2020-08-12 iš Wayback Machine projekto.; Rasa Prascevičienė 2013-12-20, atnaujinta 2018-02-19
  6. Nuo žąsiuko iki kalėdinės žąsies; 2014 Gruodžio 22
  7. manoukis.lt / Žąsų gagenimo lydimas ūkininkavimas; 2008/04
  8. gimtinessaltinis.lt / Senąsias gyvulių ir naminių paukščių veisles – išlaikyti ir gausinti. Vištinės žąsys; ISBN 978­609­95341­8­3. Vilnius, 2013
  9. delfi.lt / Ūkininkas be vargo pardavė 1,5 tūkst. žąsų; Vida Tavorienė, „Valstiečių laikraštis“ 2008 m. gruodžio 24 d.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]