Vetygalos atodanga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 55°27′17″š. pl. 25°00′05″r. ilg. / 55.454798°š. pl. 25.001454°r. ilg. / 55.454798; 25.001454

Vetygalos atodangos dalis.

Vetygalos atodanga arba Žėbos kalnas – Anykščių raj., Vetygaloje, dešiniajame Šventosios šlaite, apie 100 m žemiau Virintos žiočių esanti atodanga, kurioje matomi apie 400 mln. metų senumo ikiledyniniai sluoksniai (Devono periodas), sudaryti iš šviesaus kvarco ir žėručio smėlio. Gamtos geologinis paminklas nuo 1964 m.

Ši ato­dan­ga yra vie­na di­džiau­sių ikik­var­te­ri­nių da­ri­nių ato­dan­gų Lie­tu­vo­je. Skardžio aukštis nuo Šventosios vandens lygio – 25 m, absoliutinis aukštis virš jūros lygio – apie 85 m, plotis – apie 30 m. Įspū­din­guo­se uo­lie­nų sluoks­niuo­se ap­tin­ka­ma šar­vuo­tų žu­vų lie­ka­nų, ku­rių am­žius – 300–350 mln. me­tų. Šios žu­vys – As­te­ro­le­pis ra­dia­ta Ro­hon – menkai iš­si­vys­čiu­sios, be skeleto. Jos 1993 m. įra­šy­tos į Lie­tu­vos re­kor­dų kny­gą kaip se­niau­sios Lie­tu­vo­je ras­tos žu­vys.[1]

Atodanga sudaro pietinę 420 m ilgio Žėbos kalno dalį. 1962 m. įrengus Kavarsko tvenkinį, Šventoji ties kalnu užliejo plačią viršsalpinę terasą ir į ją įsirėmusios atodangos apačią. Šiuo metu Šventosios vaga nenatūraliai išplatėjusi.


Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmuosius atodangos tyrimus 1926 m. atliko prof. Juozas Dalinkevičius. Vėliau čia dirbo daug žymių mokslininkų ir iki šiol yra lankoma tarptautinių tyrinėtojų ekspedicijų.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Anykščių krašto vietovių žinynas“. anykstenai.lt. 2015-06-17. Suarchyvuotas originalas 2016-03-05. Nuoroda tikrinta 2016-04-27. 

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka