Varluvos–Babtų miškai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 55°2′ š. pl. 23°52′ r. ilg. / 55.033°š. pl. 23.867°r. ilg. / 55.033; 23.867 Varluvos–Babtų miškai – miškų masyvas vidurio Lietuvoje, Kauno rajono šiaurėje, į pietryčius nuo Babtų. Driekiasi iš šiaurės į pietus 13 km, tarp automagistralės  A1  VilniusKaunasKlaipėda  vakaruose ir kelio  222  KaunasVandžiogala  rytuose. Plotas – 46,5 km². 2004 m. čia įsteigtas Babtų-Varluvos miškų biosferos poligonas.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miškų masyvą sudaro Babtų, Varluvos, Sitkūnų, Muniškių, Gailiušių miškai. Paviršius lygus. Mišku teka Gynios baseino upės – Skraudupis, Daugupis, Alksnupis, Verupis, vakaruose – Nevėžio intakai – Kiaunupis ir Sausinė. Upelių vagos sureguliuotos. Miškai daugiausia nusausinti. Būdingi vėlėniniai glėjiški sujaurėję priemoliai, velėniniai karbonatiniai sujaurėję moliai, vietomis yra jaurinių pelkinių dirvožemių.

Greta miško ar jame esančios gyvenvietės: Babtai, Padaugupis, Sitkūnai, Paparčiai, Sausinė, Žemaitkiemis, Varluva, Eigirgala, Kėkštynė. Šiaurės vakarinį miško pakraštį kerta kelias A8.

Medynai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miško medynų rūšinė sudėtis:

Sudėtis pagal amžių: jaunuolynai – 12 %, pusamžiai medžiai – 53 %, pribręstantys – 25 %, brandūs medynai – 10 %. Medynų vidutinis amžius – 52 metai[1].

Gyvūnai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Varluvos–Babtų miškuose gausu stambiųjų kanopinių gyvūnų – šernų, elnių, stirnų, briedžių. Taip pat yra lapių, kiškių, kiaunių, usūrinių šunų, voverių, ondatrų, bebrų, jerubių, slankų ir kt.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Algirdas BrukasVarluvos–Babtų miškai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 458