Varšuvos tvirtovė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 52°15′53″ š. pl. 20°59′58″ r. ilg. / 52.26472°š. pl. 20.99944°r. ilg. / 52.26472; 20.99944

Tvirtovės citadelės maketas
Tvirtovės objektų planas

Varšuvos tvirtovė (lenk. Twierdza Warszawa, rus. Варшавская крепость) – XIX a. rusų tvirtovė Varšuvoje, Lenkijoje. Buvo viena iš trijų tvirtovių carinės Rusijos gynybinėje linijoje, nusidriekusioje Lenkijos karalystėje, šiaurės-pietų kryptimi, į kurią įėjo Varšuvos citadelė, Modlino tvirtovė ir tvirtovė Ivangorode (dab. Demblinas, Liublino vaivadija).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Varšuvos tvirtovė Rusijos imperijos teritorijoje buvo viena iš keturių stipriausių, pirmosios klasės, karinių tvirtovių: 1896 m. iš 25 imperijoje pastatytų karinių tvirtovių, be jos, pirmos klasės tvirtovėms priklausė dar Modlino (Novogeorgijevsko), Bresto (Brest-Litovsko) ir Kauno tvirtovės.

Caras Nikolajus I nutarė pastatyti tvirtovę po lenkų sukilimo 1830 m. lapkričio mėnesį. Projekto pagrindu paimta tvirtovė Antverpene, kertinį akmenį padėjo Lenkijos karalystės namestnikas feldmaršalas Ivanas Paskevičius (Иван Фёдорович Паскевич). Statyboms vadovavo rusų inžinierius generolas Ivanas Denas (Иван Иванович Ден). 18321834 m. pastatyta tvirtovės centrinė dalis – Aleksandro citadelė (Александровская цитадель). 1835 m. priešais citadelę dešiniajame Vyslos krante pastatytas Slivickio fortas, pavadintas ten palaidoto pulkininko Slivickio garbei. Po 1850 m. aplink citadelę buvo pastatyta eilė gynybinių įtvirtinimų: Vladimiro, Aleksejaus, Pavelo, Georgijaus, Sergejaus. 1863 m. tvirtovė užėmė 36 ha plotą, turėjo 555 įvairaus kalibro patrankas, garnizone buvo 16 000 kareivių.[1]

1881 m. caras patvirtino planą tvirtovės sustiprinimui. 1883 m. pradėti statyti pirmosios linijos, o 1886 m. – antrosios linijos fortai. Iki 1890 m. pastatyta apie 20 fortų su juosiančiais gynybiniais pylimais, grioviais, neskaitant daugelio kitų karinės paskirties objektų. Techninis Rusijos karo pramonės atsilikimas lėmė, kad, baigus tvirtovės fortų statybą, jie jau buvo gynybiniu požiūriu pasenę, neturėjo šarvuotos apsaugos elementų, negalėjo atlaikyti atsiradusios galingesnės artilerijos apšaudymo. Nuo 1890 m. atsisakyta mūrinių statinių, imta juos keisti betoniniais. 1895 m. fortai buvo perstatyti, atnaujinta jų ginkluotė, išplėstas atskirus objektus jungiančių kelių tinklas. Šiam laikotarpiui tvirtovė turėjo 29 fortus.

Po pralaimėjimo Rusijos-Japonijos kare, caras 1909 m. išleido potvarkį panaikinti Varšuvos tvirtovę ryšium su Rusijos imperijos pasikeitusiais strateginiais planais, ji buvo pradėta ardyti. Tik I Pasaulinio karo pradžioje suskubta tvirtovę atstatyti ir sutvirtinti. Puolant vokiečių kariuomenei, rusai ją paliko be kovos, suspėdami susprogdinti kai kuriuos infrastruktūros objektus, tiltus, geležinkelį. 1920 m. tvirtovės senųjų objektų pagrindu stiprintos gynybinės linijos ruošiantis atremti Rusijos kariuomenė puolimą. 2 Pasauliniame kare fortai daugiausiai pasitarnavo kaip sandėliai.

Tvirtovės būklė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pokaryje Varšuvos tvirtovės likimui daug įtakos turėjo miesto urbanistinės plėtros nuoseklaus plano nebuvimas. Daugumą objektų yra užėmusios Lenkijos ginkluotosios pajėgos. Kai kurie atskiri fortai pritaikyti rekreaciniams tikslams, kiti negrįžtamai sunyko, atsidūrė privačiose rankose. Citadelėje nuo 1963 m. veikia muziejus.

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Lech Królikowski. Twierdza „Warszawa“. Warszawa: Bellona, 1994 m. ISBN 83-11-08323-1.
  • Cytadela warszawska, Encyklopedia Polski, p. 109.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka