Vanta (šluotelė)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Beržinės vantos

Vanta – vienas svarbiausių garinės pirties atributų, naudojamų vanojimui – vietinei odos stimuliacijai. Vanojimasis šviežiomis ar džiovintomis vantomis – tai šimtmečius siekianti pirties technika. Tinkamai parinktos vantos – puiki profilaktinė ir kosmetinė priemonė, be to vanojimasis savijautai teikia emocinį ir psichologinį poveikį.

Vanojimasis vanta – išskirtinis baltiškos, rusiškos, baltarusiškos, ukrainietiškos pirties bruožas, nes ne visų rūšių pirtyse yra vanojamasi. Be vanojimo, vantas galima naudoti labai įvairiai: pirties garinės aromatizavimui, kūno kompresams, masažui.

Skirtingose šalyse vanojama gali būti įvairiai. Tai lemia skirtingas klimatas ir papročiai, labiausiai paplitę vietos augalai. Jei lietuviai ar suomiai pirtyse mielai naudoja kadagį, tuo tarpu ukrainiečiams kadaginė vanta atrodo gana egzotiškai, nes ir pačių kadagių ten reta, o Sibire populiarios kėnio vantos – neįprastos lietuviams.

Vantų rūšys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rusiškų vantų pardvėjas
Pirtyje su vanta (paveikslas)

Vantoms gaminti tinka daugelis augalų. Parenkama tokių šakelių, ant kurių daugiausia lapų, surišama ašutine virvele. Beržinės vantos yra geriausios, jei skintos per Jonines, o jei vasara vėsi – iškart po jų. Svarbu, kad jau būtų susiformavęs pačioje šakelės viršūnėje esantis lapelis. Ąžuolinės vantos rišamos rugpjūčio mėnesį.

Beržinė vanta – tradicinė ir dažniausiai pirtyje naudojama vanta. Ją lengviausia surišti, nes jos šakelės liaunos. Joje gausu eterinių aliejų, gerai valo odą, malšina stresą, mažina nerimą, lengvina kvėpavimą. Kaip beržinių vantų priedas trynimams naudojami ir daugelio rūšių žolynai – pelynai, kiečiai, kraujažolės, jonažolės.

Ąžuolinė vanta – nuo seno naudojama pirtyse, suteikianti žmogui jėgų. Ąžuolo lapai išskiria biologiškai aktyvias medžiagas, todėl šias vantas patariama naudoti žmonėms, turintiems kraujospūdžio sutrikimų.

Dilgėlių vanta – ypatingai vertinama pirties žinovų, žeminanti nervinę įtampą, stimuliuojanti periferinę kraujotaką, mažinanti reumatinio pobūdžio skausmus. Surišta iš dar nesumedėjusių dilgėlių, tinkamai apdorota karštu ir šaltu vandeniu, ji daugiau naudojama trinti, masažuoti, o ne vanoti.

Spygliuočių vanta – pasižymi stipriu antimikrobiniu poveikiu, gydo peršalimo ligas, gerina medžiagų apykaitą, atstato jėgas. Vanojimosi procedūra atliekama suminkštinus vandenyje jos spyglius, gerai sušilus odą. Patariama neperti švelnių kūno vietų (pilvo, šlaunų). Spygliuočių vanta visuomet žalia, jos nereikia džiovinti. Kadaginę vantą galima susirišti prieš pat pirtį. Sibire augusių kėnių vanta ypatingai kvapi ir sveika.

Liepų vanta – turi kosmetinį poveikį, valo odą kaip muilas, todėl dar pavadinama „moteriška“ vanta. Prie tokių priskiriamos ir vantos iš obels, vyšnios, labiausiai tinkančios brandaus amžiaus moterims. Ievine vanta negalima piktnaudžiauti, nes ji kelia kraujospūdį.

Eukalipto vanta – veikia kaip antiseptikas, sergant gerklės, trachėjos, bronchų ligomis, ypatingai kvapni.

Galima naudoti ir sudėtines vantas – į vieną surišant įvairių žolių lapų, medžių šakelių. Tokiu atveju siekiama energetinio ir gydomojo įvairių sudedamųjų dalių poveikio. Surištos ir padėtos džiovinimui vantos neturi gauti tiesioginių saulės spindulių. Teigiama, kad vantos išdžiūva tolygiai sausame šiene. Vėliau jas derėtų laikyti kartoninėse dėžėse. Jose cirkuliuoja oras, vantos neperdžiūsta. Žiemai paruoštos vantos neturi būti visiškai sausos – lapeliai turi išlikti žali, paspaudus – nesubyrėti.

Procedūros su vanta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirtyje su vantos pagalba valomos odos poros, nušveičiamas senas epitelis. Be to, stiprinamas imunitetas, gydomi įvairūs skauduliai. Tačiau sergant kai kuriomis ligomis (onkologinės, širdies, kraujagyslių ligos, epilepsija) teikiamos pėrimo procedūros gali būti pavojingos.

Vanojimas – tai ypatinga pirties masažo technika, kurioje be vantos naudojama šiluma, karštas garas, kitos priemonės, įvairūs masažo judesiai – nuo lengvo braukymo, krapnojimo ar vėdavimo iki aktyvaus plakimo, pėrimo. Paprastai vanojamasi kelių rūšių vantomis. Patalpoje turi būti optimali 60–70 °C temperatūra, oro drėgnumas 60–70 proc. Garinėje neturėtų tvyroti „rūkas“ – drėgmės pertekliaus ženklas.

Kaip taisyklė, vanta tarnauja vienai pirčiai. Teigiama, kad vanta pirties metu atiduoda savo savybes ir energiją panašiai kaip ir užpiltos arbatžolės. Išimtis – kėnių ir eukaliptų vantos, kurios gali išlaikyti ir penkias pirtis.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • В.И. Унижук, Н.А. Унижук. Целебный жар русской бани. М., 2002, ISBN 5-7578-0081-X

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka