Valgomasis manijokas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
 Tango-nosources.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.
Manihot esculenta
Valgomasis manijokas (Manihot esculenta)
Valgomasis manijokas (Manihot esculenta)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
(Wikispecies-logo.svg Plantae)
Skyrius: Magnolijūnai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliophyta)
Klasė: Magnolijainiai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliopsida)
Poklasis: Dilenijažiedžiai
(Wikispecies-logo.svg Dilleniidae)
Šeima: Karpažoliniai
(Wikispecies-logo.svg Euphorbiaceae)
Gentis: Manijokas
(Wikispecies-logo.svg Manihot)
Rūšis: Valgomasis manijokas
(Wikispecies-logo.svg Manihot esculenta)

Valgomasis manijokas (Manihot esculenta) yra karpažolinių (Euphorbiaceae) šeimos kultūrinė rūšis, sukultūrinta Brazilijoje, kurios naudojamos požeminiai šakniagumbiai. Dar vadinamas kasava, juka.

Botaninės savybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai daugiametis krūmokšnis, per metus galintis užaugti iki 3 m aukščio. Lapai 3-5 skiaučių, kartais – vientisi. Augalai vienanamiai, žiedai auga kekėmis, kekėje būna iki 200 vyriškų žiedų ir iki 20 moteriškų žiedų. Būna ir abilyčių žiedų. Vaisius – trilizdė dėžutė, sėklos – smulkios. Ankstyvųjų veislių augalai ima žydėti per 3, vėlyvųjų – per 7 mėnesius po pasodinimo.

Šoninės šaknys sustorėja ir sudaro šakniagumbius, kurie būna pailgai cilindriški, iki 1 m ilgio (kai kurių veislių – net iki 5 m) ir iki 15 kg masės. Minkštimas gelsvas, turi pieniškų sulčių. Odelė ir kamštinis sluoksnis lengvai nusiima. Minkštimas turi 25-40 % krakmolo, 0,1-5 % cukrų, 0,9-2,3 % baltymų (baltymai praktiškai neturi nepakeičiamų aminorūgščių), 0,1-0,7 % aliejų.

Kaip krakmolinė kultūra manijokai svarbūs etanolio, dekstrino,[1] gliukozės gamyboje.

Maniokus dažnai pažeidžia mozaikiniai virusai. Kenkėjų praktiškai neturi, jų neėda net skėrių pulkai.

Dauginami auginiais, kurie gali būti ilgai išlaikomi ir nesunkiai pervežami.

Kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Laukiniai valgomieji manijokai buvo sukultūrinti Brazilijoje daugiau nei prieš 10 tūkst. metų. Vėliau jie paplito po Centrinę Ameriką ir Mezoameriką, Karibus, pietinę Braziliją, Paragvajų, Peru. Dėl gero derėjimo ir maistingumo manijokai netrukus tapo vienu svarbiausių maisto produktų Amerikoje. Po Amerikos užkariavimo manijokus pradėjo auginti ir atvykėliai iš Europos, palaipsniui šie augalai pradėti auginti ir Afrikoje, Indijoje, Pietryčių Azijoje.

Augalo pavadinimas kilo iš gvaranių kalbos žodžio mandi’o. Lotynų Amerikoje augalas dažniausiai vadinamas yuca; manoma, kad šis žodis kilo iš tainų kalbos. Kitas dažnas pavadinimas, taip pat kildinamas iš tainų kalbos, yra casava (caçabi, casabe).

Vartojimas kulinarijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šis augalas savaime yra nuodingas dėl cianogeninių glikozidų, todėl privalo būti apdorojamas prieš valgant. Dažniausiai jis verdamas, mirkomas, spaudžiamas, keletą kartų džiovinamas, kad pasišalintų nuodingieji gliukozidai. Nepaisant to, jis yra svarbiausias maisto produktas kai kurių šalių virtuvėse. Manijoko šakniagumbiai savo skoniu ir savybėmis primena bulves, todėl gali būti ruošiami labai įvairiai. Paprasčiausias manijoko vartojimo būdas yra toks: šakniagumbis švariai nulupamas, stambiai supjaustomas, 10-15 min. paverdamas, vėliau supjaustomas smulkiau, išimama šerdis ir pakepamas aliejuje.

Pietų Amerika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Džiovinti valgomieji maniokai

Manijokas, gvaranių kalba vadinamas mandi’o, buvo nuo seno vartojamas tropiniuose miškuose gyvenusių indėnų, kurie išmoko pašalinti nuodingąsias medžiagas ir iš miltų gaminti blynelius (isp. casabe). Dar iš jų gaminami alkoholiniai gėrimai caxiri, cauim, pajuaru.

Šios tradicijos perduotos ir į vietines Pietų Amerikos virtuves. Iš spraginto manijoko miltų gaminama farofa, manijokas gali būti verdamas, grūdamas į košę.

Afrika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gvinėjos įlankos virtuvėje ir Centrinės Afrikos virtuvėje manijokas dažniausiai verdamas ir grūdamas į košę, vadinamą fufu. Tai – svarbiausias šių regionų maisto produktas, prie kurio pateikiami visi kiti patiekalai.

Pietų Azija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Manijokas gana populiarus Indijoje ir Pietryčių Azijoje, kur dažnai yra antras svarbus maistas po ryžių. Čia buvo išrastas ir manijoko produktas tapioka, kuri labai mėgiama. Šiek tiek manijoko tradicijos pasiekė ir Vietnamą bei Pietų Kiniją.

Produkcija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tūkstančiai tonų (2020 m.)[2]
1 Nigerijos vėliava Nigerija 60001
2 Kongo Demokratinės Respublikos vėliava Kongo Demokratinė Respublika 41014
3 Tailando vėliava Tailandas 28999
4 Ganos vėliava Gana 21811
5 Indonezijos vėliava Indonezija 18302
6 Brazilijos vėliava Brazilija 18205
7 Vietnamo vėliava Vietnamas 10487
8 Angolos vėliava Angola 8781
9 Kambodžos vėliava Kambodža 7663
10 Tanzanijos vėliava Tanzanija 7549


Commons-logo.svg

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Praškevičius, Antanas; Ivanovienė, Laima. Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. „Dekstrinas – (C6H10O5)n, krakmolo ir glikogeno dalinio skilimo produktas. Kaitinamas krakmolas hidrolizuojasi iki trumpesnių grandinių, vadinamų dekstrinais, kurie vandenyje tirpsta daug geriau. Panašūs procesai žarnyne vyksta ir krakmolo virškinimo metu. Todėl kepti miltų gaminiai (duona) ir virti miltų gaminiai pasisavinami lengviau. Toks terminis krakmolo apdorojimo procesas vadinamas dekstrinizacija.“ 
  2. [1]