Ugionių šaltinis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 55°18′57.63″ š. pl. 23°21′47.49″ r. ilg. / 55.3160083°š. pl. 23.3631917°r. ilg. / 55.3160083; 23.3631917

Dubysos regioninis parkas.png
Šaltinis koplyčios viduje

Ugionių šaltinis su koplyčia – viena iš senųjų šventviečių prie Dubysos,[1] Ugionių kaime Raseinių rajone, apie 4 km į pietvakarius nuo kelio  3504  AriogalaBetygalaŠiluva , pasukus iš Liktėnų. Gyvenvietėje pastatytos nuorodos ir informacinis stendas.

Žemaitijoje išlikęs įsitikinimas, kad Ugioniuose Marija stebuklingai gydo į ją besišaukiančius žmones. Jos atsiradimas 1657 m. ir iškilimas susijęs su stebuklingu šaltiniu. Virš jo XIX a. pastatyta medinė koplyčia. Į Ugionių atlaidus XX a. pradžioje susirinkdavo nuo penkių iki dešimties tūkstančių maldininkų. Stebuklingiausiu laikomas koplyčios šaltinio vanduo, nors šlaite greta koplyčios šaltinio vanduo kaupiasi dar keliuose šulinėliuose. Gydančiu laikomas ir žvirgždas, akmenukai iš šaltinio. Daugiausiai šaltinio vandens žmonės semiasi Didįjį šeštadienį prieš Velykas, per Sekminių atlaidus ir ypač populiarių Žolinės atlaidų metu.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jau XIX a. pirmoje pusėje žemaičių krašto tyrinėtojas Liudvikas Jucevičius minėjo legendą, kad 1413 m. Vytautas ir Jogaila pradėjo Žemaitijos krikštą Ugioniuose, kur sugriovę pagonių aukurą. Anot vyskupo Motiejaus Valančiaus, „Pusėj septyniolikto amžiaus kaži kas Ugioniuose, ant krašto Dubysos, pastatė koplyčią, kuriojoj kunigas iš Betygalos atvažiuodamas šventomis dienomis, mišias laikydavo“.

Nuo pagonybės laikų šaltinis buvo garbinamas kaip dievams skirta vieta. Vietiniai žmonės tą vietą taip garbino, kad atėjusi krikščionybė nepajėgė priversti liautis čia aukas aukoti ir tą vietą garbinti. Tęsėsi taip tol, kol 1657 m. lapkričio 28 d. virš šaltinio nebuvo pastebėtas ore kabantis Dievo motinos paveikslas. Tas nutikimas vandenį padarė šventu ir padedančiu silpnam regėjimui. Kadangi kiekvienais metais toks gydymas duodavo rezultatus paveikslas pripažintas šventu ir jam pastatyta koplyčia, o netoli ir didelė bažnyčia. Nuo tada Ugionius imta laikyti šventa vieta, nes žmonės tikėjo, kad šaltinyje praplovus skaudančias akis jos išgyja, o akmenukais iš šaltinio patrynus skaudamas vietas - skausmai praeina.

1658 m. sausio 14 d., vyskupas Petras Parčevskis surengė Ugionių stebuklo patikrinimą, tačiau negavęs nei vieno tikro liudijimo, jis apsireiškimo nepatvirtino. Tačiau tai maldininkų srauto nesumažino. Žmonės stengdavosi atsidėkoti ir, kaip rašoma 1885 m. „Aušroje“, kai „vieną kartą valė tą szulinį tai ant jo dugno rado visokiu senovės pinigu, primėtytu musu senteviu ant aukos“. Vyskupo Pranciškaus Karevičiaus leidimu koplyčioje buvo galima laikyti Šv. Mišias, sakyti pamokslus ir administruoti sakramentus.

Koplyčioje esantis šulinėlis sudėtas iš tašytų akmenų, yra medinis dangtis. Virš dangčio pastatyta standartinė Švč. M. Marijos skulptūra. Šalia koplyčios esanti teritorija šaltiniuota, yra įrengti keli šulinių rentiniai su dangčiais virš trykštančių šaltinių.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]