Tilžės aktas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
1936 m. išleistas meninis plakatas su Tilžės akto tekstu

Tilžės aktas, Prūsų lietuvių tautos tarybos 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžėje priimta deklaracija, remiantis tautų apsisprendimo teise reikalavusi prijungti Mažąją Lietuvą prie Lietuvos valstybės.

Istorinės aplinkybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1918 m. lapkritį Vokietijos imperijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, žlugus Vokietijos monarchijai ir valdžią Berlyne perėmus kairiosioms jėgoms, visoje Vokietijoje, įskaitant ir Rytų Prūsiją, prasidėjo politinė suirutė. Tuo metu Lietuvos valstybėje jau veikė laikinoji vyriausybė, kuri siūlė mažlietuvių veikėjams jungtis prie gimstančios Lietuvos valstybės. Spaudimą didino ir Tilžės spaudoje paskelbta žinia, esą JAV prezidentas Woodrow Wilson Amerikos lietuvių delegacijai pažadėjęs pasirūpinti, jog Mažoji Lietuva iki pat Karaliaučiaus būtų įjungta į atkuriamą Lietuvos valstybę.

Penkiasdešimt mažlietuvių atstovų beveik iš visos Mažosios Lietuvos 1918 m. lapkričio 16 d. Tilžėje įkūrė naują politinę organizaciją – Prūsų lietuvių tautos tarybą, kurios nariais tapo Prūsijos landtago narys kunigas prof. Vilius Gaigalaitis, kunigas Mikelis Reidys,taip pat Martynas Jankus, Viktoras Gailius, Erdmonas Simonaitis, Adomas Brakas, Kristupas Lekšas, Jonas Vanagaitis ir kt. Vos įsisteigusi, tą pačią dieną taryba 100 tūkst. egz. tiražu išplatino atsišaukimą „Lietuvninkai! Pabuskit, klausykit, padabokit!“. Daugeliui tarybos narių užėmus tvirtą prolietuvišką poziciją, iš jos pirmininko pareigų galiausiai atsistatydino Vilius Gaigalaitis. Po dviejų savaičių, lapkričio 30 d., susirinkusi spaustuvininko Enzio Jagomasto namuose Tilžėje, taryba paskelbė tokį aktą:

Mažosios Lietuvos Tautinės Tarybos AKTAS

Atsižvelgdami į tai, kad viskas, kas yra, turi teisę gyvuoti, ir tai, kad mes Lietuviai čionai Prūsų Lietuvoj gyvenantieji, sudarome šito krašto gyventojų dauguomenę, reikalaujame mes remdamies ant Vilsono Tautų paties apsisprendimo teisės, priglaudimą Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos. Visi savo parašu šitą pareiškimą priimantieji pasižada visas savo jėgas už įvykdinimą minėtojo siekio pašvęsti.

Tilžėje, lapkričio 30 d. 1918 mt.

Prūsų Lietuvos Tautinė Taryba.

Pasirašė: Jonas Vanagaitis, Viktoras Gailius, Martynas Jankus, Mikelis Deivikas, Mikas Banaitis, A. Smalakys, Kristupas Paura, Mikelis Lymantas, D. Kalniškys, Fridrikas Zubaitis, Kristupas Kiupelis, Enzys Jagomastas, Jurgis Arnašius, Jurgis Lėbartas, Liudvikas Deivikas, Jonas Užpurvis, Jurgis Gronavas, Mikelis Mačiulis, Emilis Bendikas, Mikelis Reidys, Valteris Didžys, Jokūbas Juška, Mikelis Klečkus, Jurgis Margys.

Taigi Tilžės Aktas buvo pasirašytas legitimiai deleguotų mažlietuvių atstovų todėl objektyviai Aktas būti laikomas lietuvinininkų politinio apsisprendimo išraiška, ką patvirtino ir vėlesni įvykiai, kai Lietuva susidūrė su nelojaliu mažlietuvių nusistatymu po 1923 m. integruodama Klaipėdos kraštą. 1919 m. pradžioje Lietuvos valstybei atstovavusi delegacija Paryžiaus taikos konferencijoje šią deklaraciją naudojo kaip lietuvininkų politinio apsisprendimo įrodymą. Panašu, kad Lietuvos politikai, nesuprasdami per šimtmečius susiklosčiusių skirtumų tarp mažlietuvių ir didlietuvių, Prūsų lietuvių tautos tarybą išties traktavo kaip lietuvininkų interesų reiškėją, nors iš tikro dauguma lietuvininkų tiek 1918 m., tiek ir vėliau liko ištikimi savo ankstesnei politinei orientacijai į Vokietiją. Vokietija daugumai Klaipėdos krašto lietuvių buvo sava valstybė.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mažoji Lietuva. Lietuvininkų kovos (sud. Vytautas Šilas). Vilnius: Mažosios Lietuvos reikalų taryba, 2010. - 152 p. : iliustr. - ISBN 978-9986-37-058-1