Teofilija Dragūnaitė-Vaičiūnienė
| Teofilija Dragūnaitė-Vaičiūnienė | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1899 m. sausio 10 d. Aukštakalnyje, Valkininkų valsčiuje, Trakų apskrityje |
| Mirė | 1995 m. rugsėjo 9 d. (96 metai) Vilnius |
| Palaidotas (-a) | Antakalnio kapinėse |
| Tėvas | Kristupas Dragūnas |
| Motina | Marijona Norinkevičiūtė |
| Sutuoktinis (-ė) | Petras Vaičiūnas |
| Vaikai | Arnas Vaičiūnas |
| Veikla | dramos teatro aktorė, viena profesionaliojo lietuvių teatro kūrėjų |
Teofilija Dragūnaitė-Vaičiūnienė (1899 m. sausio 10 d. Aukštakalnyje, Valkininkų valsčiuje, Trakų apskrityje – 1995 m. rugsėjo 9 d. Vilniuje) – dramos teatro aktorė, viena profesionaliojo lietuvių teatro kūrėjų.[1]
Vyras – poetas ir dramaturgas Petras Vaičiūnas (1890–1959).
Ankstyvieji gyvenimo metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Teofilija Dragūnaitė gimė 1899 m. sausio 10 d. Aukštakalnio kaime, Valkininkų valsčiuje, Trakų apskrityje ūkininkų šeimoje. Be jos Dragūnams buvo gimę dar dvylika vaikų, iš kurių išgyveno ir išaugo tik šeši vaikai, tarp jų ir Teofilija. Tėvas buvo baigęs felčerio mokslus, vertėsi medicinos praktika, Aukštakalnio kaime patartas Kipro Petrausko įkūrė pirmąją apylinkėje slaptą lietuvišką mokyklą. Ūgtelėjusią Teofiliją tėvai nuvežė į Dusmenų pradžios mokyklą, kurioje mergaitė tarp berniukų mokėsi trejus metus. Tėvas buvo nusiteikęs išleisti į mokslus visus savo vaikus. Sėkmingai išlaikiusi egzaminus ir baigusi mokyklą Teofilija pora metų lavinosi privačiai namuose pas Dusmenų mokytoją Makarovą.[2][3][4]
1915 m. baiminantis vokiečių, tėvai Teofiliją išsiuntė pas tetą į Valkininkus. Mergina į Valkininkus ėjo kartu su pusbroliu Adomu Skendeliu, išklydo iš kelio ir pasiekė Lydą. Iš Lydos traukiniu jie nuvyko į Minską. Minske Teofilija Dragūnaitė susirgo, išgulėjo ligoninėje tris mėnesius. Pagelbėjus pusbroliui Jonui Norinkevičiui, pasveikusi Teofilija traukiniu išvyko į Peterburgą. Šiame mieste Teofilija apsistojo lietuvių pabėgėlių mokyklos bendrabutyje, ėmė mokyklą lankyti. 1916 m. Teofilija Dragūnaitė išlaikė stojamuosius egzaminus į Peterburgo mergaičių gimnaziją. Besimokydama mergina daug skaitė, turėjo galimybę lankyti teatrą, nes Nukentėjusiųjų nuo karo komitetas organizuodavo išvykas į teatrus. Peterburge Teofilija pamatė pirmąją savo gyvenime operą, pastatytą pagal Aleksandro Puškino kūrinį „Eugenijus Oneginas". Operoje dainavo ir Kipras Petrauskas, kurį Teofilija pažinojo iš vaikystės metų.[2][3]
Paskatinta lietuvių klubo Peterburge narių, Teofilija Dragūnaitė suvaidino pirmąją savo rolę spektaklyje „Iš meilės". Šiame spektaklyje ją pamatė rašytojas Petras Vaičiūnas ir paskatino ją pasirinkti aktorės profesiją. 1918–1919 m. Teofilija Dragūnaitė lankė privačią Pirmojo kilnojamojo rusų dramos teatro vadovo Pavelo Gaideburovo vaidybos studiją, kurioje įgijo teatro etikos bei estetikos pagrindus. Tuo metu T.Dragūnaitė gyveno pedagogų J.Geniušo ir V.Ruzgo įsteigtuose lietuvių vaikų namuose, įsikūrusiuose buvusiuose didikų rūmuose vienoje iš miesto salų. Žiemą mergina eidavo į pamokas Nevos ledu. Lankydama teatro studiją, Teofilija Dragūnaitė toliau vaidino lietuvių klubo organizuojamuose spektakliuose. 1919 m. vasarą buvo pastatytas spektaklis pagal Henriko Zudermano „Jonines", kuriame vaidino ir Petras Vaičiūnas.[1][2]
1919 m. Teofilija įstojo mokytis į imperatoriškąją Aleksandros teatro dramos mokyklą (J. Karpovo kursas). Besimokydama šioje mokykloje T.Dragūnaitė vaidino visuose spektakliuose, pastatytuose pagal Aleksandro Ostrovskio veikalus: „Karštoji širdis", (vaidmuo – Paraša), „Miške" (vaidmuo – Aksiuša), „Judrioji vietelė" (vaidmuo – Anuška). Šioje mokykloje T.Dragūnaitė susipažino su žymių rusų dramos teatro aktorių Jurijaus Jurjevo (1872–1948), Vladimiro Maksimovo (1880–1937), Leonido Vivjeno (1887–1961), Nikolajaus Monachovo (1875–1936) vaidyba.[1][2]
Tolesni gyvenimo metai ir kūrybinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1920 m. vasarą Peterburge pasklido gandas, jog visi karo pabėgėliai bus išsiųsti į Lietuvą. Teofilija Dragūnaitė kartu su kitais lietuvių klubo aktoriais grįžo į Lietuvą, į Vilnių. Vilniuje ilgiau neužsibuvo, aplankė tėvus ir kartu su Petru Vaičiūnu (pora buvo susižadėjusi) išvyko gyventi į Kauną, kur juos globojo Juozas Vaičkus, atvykus suteikė būstą gyvenimui. Pradžioje Teofilija Dragūnaitė įsidarbino Krašto apsaugos ministerijos generalinio štabo kanceliarijoje savanore. Per pora mėnesių buvo sutvarkytas teatras, pavadinimu: „Dramos vaidykla“ (vadovas Liudas Gira) ir Teofilija perėjo dirbti į jį. Pirmasis Lietuvių meno kūrėjų draugijos pastatytas prieš 1920 m. šv. Kalėdas teatro spektaklis H. Zudermano „Joninės“, kuriame T. Dragūnaitė gavo motinos dvarininkės Kristinos vaidmenį ir kaip viena pirmųjų aktorių vaidino savai, lietuvių publikai Kauno miesto teatro rūmuose (šiuo metu pastate veikia Kauno muzikinis teatras). Tarp žiūrovų buvo Maironis, Vaižgantas.[1][2][4]
1921 m. Petras Vaičiūnas ir Teofilija Dragūnaitė Kaune susituokė.[2] Netrukus suvalstybinto Kauno valstybinio teatro vadovavimą perėmė Konstantinas Glinskis, per 1921 m. pastatęs net šešis dramos spektaklius, po jo teatro režisieriumi dirbo Borisas Dauguvietis.[2] Vieni svarbesnių tarpukario laikotarpio Teofilijos Dragūnaitės-Vaičiūnienės vaidmenų – „Rusteikienė“ pagal Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės „Aušros sūnūs“, 1923 m., „Daubienė“ iš Petro Vaičiūno „Tuščios pastangos“ 1926 m., „Agnė“ iš Petro Vaičiūno „Aukso gromata“ 1938 m., „Marija“ iš Viljamo Šekspyro „Dvyliktoji naktis“, 1933 m., „Ana Andrejevna“ iš Gogolio „Revizorius“, 1933 m., „Varia“ iš Antono Čechovo „Vyšnių sodas“ 1937 m., „Julinka“ iš Aleksandro Ostrovskio „Pelninga vieta“ 1938 m.[1] T. Dragūnaitė-Vaičiūnienė vaidino ir Boriso Dauguviečio pirmuosiuose pastatytuose spektakliuose pagal G.Hauptmano „Hanelę“ bei Moriso Materlinko „Nekviestąją viešnią“.[2]
Vaidindama Kauno valstybiniame teatre T.Dragūnaitė-Vaičiūnienė lankė Kauno muzikos mokyklos dainavimo ir fortepijono klasę, tačiau neilgai, kadangi dėmesį reikėjo paskirti gimusiam sūnui Arnui. Dėl to dainavimo pamokas aktorė metė. Aktorė mėgo pasivaikščioti per Adomo Mickevičiaus slėnį iki Petrašiūnų ir apmąstyti savo vaidmenis.[2] Teofilijos ir Petro Vaičiūnų namuose lankydavosi poetas Liudas Gira, aktorius, ilgametis Petro Vaičiūno bičiulis Petras Kubertavičius, skulptorius Petras Rimša, poetas Juozapas Albinas Herbačiauskas.[3]
1940 m. šeimai persikėlus iš Kauno gyventi į Vilnių, Teofilija Dragūnaitė-Vaičiūnienė ėmė vaidinti Vilniaus teatre. Jame dirbo iki 1957 metų. Per savo gyvenimą ji sukūrė daugiau kaip 100 vaidmenų lietuvių bei užsienio autorių spektakliuose, dramose.[1][2] T. Vaičiūnienė yra parašiusi dvi atsiminimų knygas: „Scena ir gyvenimas“ (1975 m.) bei „Literatūros ir meno pasaulyje“ (1986 m.), paskelbusi daug straipsnių iš teatro gyvenimo.[5]
Teofilija Dragūnaitė-Vaičiūnienė mirė 1995 m. rugsėjo 9 d. Vilniuje, palaidota Antakalnio kapinėse.[4]
Aktorinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Peterburgo 50-ieji vaikų namai;
- Lietuvių klubo mėgėjų spektakliai;
- 1920–1922 m. Lietuvių meno kūrėjų draugijos Dramos vaidykla;
- 1922–1940 m. Valstybės teatras;
- 1940–1957 m. Vilniaus miesto teatras.
Publikacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Spaudoje publikuoti prisiminimai
- Knyga „Scena ir gyvenimas“ (Vilnius, 1975 m.)
- Knyga „Literatūros ir meno pasaulyje“ (Vilnius, 1986 m.).
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 Teofilija Dragūnaitė-Vaičiūnienė Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje. [1]
- ↑ 2,00 2,01 2,02 2,03 2,04 2,05 2,06 2,07 2,08 2,09 Teofilija Vaičiūnienė. Literatūros ir meno pasaulyje. Vilnius: Vaga, 1986.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 Antanas Žilinskas. Vinco pasikalbėjimai su Jonu apie bendražygius ir bičiulius iš miškingosios Dzūkijos. Aktorė Teofilija Vaičiūnienė, 2020.[2]
- ↑ 4,0 4,1 4,2 Jonas Užurka. Aktorę Teofiliją Dragūnaitę – Vaičiūnienę prisimenant; „Lietuvos aidas". [3]
- ↑ Glausta T. Dragūnaitės-Vaičiūnienės biografija Varėnos bibliotekos interneto svetainėje. [4] Archyvuota kopija 2021-11-27 iš Wayback Machine projekto.