Telšių mūšis

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – netvarkingos vidinės nuorodos, svetimvardžiai Jei galite, sutvarkykite.

Telšių mūšis
Danijos-Švedijos karas
Frydricho Vilhelmo kariuomenė keliasi rogėmis per Kuršių marias. Bernhard Rode, apie 1783 m.
Data 1679 m. vasario 7 d. Vieta Telšiai Rezultatas Lygiosios, taktinė Brandenburgo pergalė
Priešininkai
Švedijos imperija	Brandenburgas-Prūsija
Vadai
Henrik Horn	Hans Adam von Schöning
Pajėgos
~3 000	~1 200
Aukos
Nežinoma	2 žuvę karininkai, 26 žuvę kareiviai, 30 sužeistųjų

Telšių mūšis (šved. Slaget vid Telschi, vok. Gefecht bei Telschi) – 1679 m. vasario 7 d. prie Telšių įvykusios Švedijos imperijos ir Brandenburgo-Prūsijos kariuomenių kautynės, 1674–1679 m. Šiaurės (Danijos-Švedijos) karo dalis.

Mūšis baigėsi be aiškaus nugalėtojo, tačiau nuostolių patyrę švedai pasitraukė į Rygą, taip užbaigdami žiemos kampaniją, gavusią pavadinimą „Didysis pasivažinėjimas rogėmis“, Brandengurgo-Prūsijos pajėgos išstūmė švedus ir Rytų Prūsijos.

Priešistorė

1674 m. pabaigoje Švedijos kariuomenė iš Švedijos Pomeranijos pradėjo Brandenburgo žygį. Žygio tikslas buvo palengvinti Prancūzijos padėtį Prancūzijos-Olandijos kare eliminuojant kurfiursto Frydricho Vilhelmo vadovaujamą Brandenburgą. Išpuolis sukėlė Švedijos ir Brandenburgo karą, kuriame Brandenburgą parėmė Danija, Nyderlandai ir Šventoji Romos imperija. Karo pradžioje Frydricho Vilhelmo pajėgoms pavyko išstumti švedus iš Brandenburgo teritorijos, užimti Švedijos valdytą Brėmeno ir Verdeno hercogystę. Iki 1678 m. pabaigos keletu žygių Brandenburgo pajėgos užėmė visą Švedijos Pomeraniją. Galiausiai 1678 m. po ilgos apsiausties Brandenburgui pasidavė Štetinas.

Bremeno ir Verdeno hercogas generolas Henrikas Hornas

Švedų generolas Bremneo ir Verdeno hercogas Henrikas Hornas 1678 m. lapkritį su 16 tūkst. vyrų įsiveržė į Rytų Prūsiją, užėmė daug miestų ir kėlė grėsmę Prūsijos sostinei Karaliaučiui. Žinia apie švedų invaziją Frydrichą Vilhelmą pasiekė 1678 m. gruodį mūšio dėl Štetino metu. Kurfiurstas nusprendė išvyti švedus iš Rytų Prūsijos, kaip ir prieš ketverius metus, „greitai pasivažinėdamas“, nepaisydamas ledinio šalčio. Žygis prasidėjo gruodžio 30 d., o 1679 m. sausio 10 d. Frydrichas Vilhelmas jau buvo Marienverderyje ir inspektavo savo nedidelę kariuomenę, greitai permestą nuo Oderio prie Vyslos. Švedų daliniai buvo ties Priegliumi, netoli Karaliaučiaus, kurį gynė 3 tūkst. brandenburgiečių, vadovaujamų generolo for Giorckės (vok. Joachim Ernst von Görzke).

Kurfiurstas ketino puse savo karių sustiprinti Karaliaučiaus garnizoną, o kita puse apeiti švedus. Atlikus šį manevrą generolas Giorckė turėjo pulti iš Karaliaučiaus, o pats kurfiurstas ketino užkirsti kelią švedų atsitraukimui.

Persikėlimas rogėmis per Kuršių marias 1679 m.
Matthäus Merian ~1687 m

Operacijos slaptumas, kurį pavyko užtikrinti 1675 m. pavasario kampanijoje nuo Reino iki Rino, pasirodė neįmanoma užduotimi kelyje nuo Oderio iki Vyslos. Švedai sužinojo apie artėjantį puolimą ir pasitraukė į Tilžę. Nesant galimybių apsupti priešą, vokiečių tikslu tapo juos pasivyti. Brandenburgo pajėgos greitai nužygiavo į į Braunsbergą (dab. Branevas) ir Heiligenbeilą (Šventapilė, dab. Mamonovo), iš ten, taupydamos laiką – rogėmis persikėlė per Aismares. Kurfiursto pajėgos Karaliaučių pasiekė sausio 16 d., o po dienos poilsio trys būriai toliau judėjo link Tilžėje įsikūrusių švedų. Brandenburgo pajėgas sudarė trys grupuotės – tūkstančio vyrų priešakinės pajėgos, tikrasis trijų tūkstančių dydžio avangardas ir apie penkių tūkstančių dydžio pagrindinės pajėgos. Priešakinėms pajėgoms vadovavo Joachimas Henigesas fon Trefenfeldas, tikrajam avangardui – Görzke, pagrindinėms pajėgoms – Georgas fon Derflingeris ir pats kurfiurstas.

Perskėlimas per Kuršių marias. von Brissar, 1679 m

Prieš dešimt dienų surengto persikėlimo per Aismares pavyzdžiu Brandenburgo kariai rogėmis persikėlė per Kuršių marias tarp Labiau (Labguvos, dab. Poleskas) ir Gilge (Gilija, dab. Matrosovka). Paskutiniame etape priešo artumas nebeleido važinėtis rogėmis, todėl pasiruošę kovai kariai ledu judėjo pėsčiomis. Tuo tarpu švedai vis dar buvo Tilžėje ir atrodė nenusiteikę pasitraukti iš Prūsijos teritorijos be kovos. Persikėlę brandenburgiečiai su švedais susirėmė dvejose nedidelėse kautynėse: sausio 20 d. Splitterio mūšyje Trefenfeldo vadovaujamos pajėgos ir sausio 21 d., Heidekrugo (Šilutės) mūšyje Giortskės vadovaujamos pajėgos užpuolė ir sunaikino apie pusę švedų ariegardo pajėgų.

Po mūšio ties Šilute švedai pradėjo trauktis į šiaurę link Rygos. Kurfiurstas iš dvejų variantų – ar leisti švedams trauktis, ar persekioti ir atsikratyti pavojingo priešo, pasirinko pastarąjį. Sunki užduotis vytis priešą per snieguotas dykvietes teko fon Šioningui (vok. Hans Adamui von Schöning). Jo vadovaujamas pajėgas sudarė apie 1,6 tūkst. raitelių. Šių pajėgų dydį apsprendė praktinės galimybės apsirūpinti maistu numanomame karo veiksmų rajone. Tokios pajėgos buvo mažesnės už Švedijos kariuomenę, kurioje vis dar buvo tūkstančiai karių. Tačiau persekiojantiems brandenburgiečiams padėjo Lietuvos gyventojai. Taip pat jiems padėjo šaltis ir badas: pulkininkas fon Valdburgas (vok. Truchseß von Waldburg) kartu su Šioningo žiniomis kurfiurstui perdavė informaciją, kad brandenburgiečiams nereikėjo jokių kelio ženklų sekti priešą, nes visas kelias buvo pilnas mirusių žmonių. Švedijos kariuomenės padėtis buvo nepaprastai sunki. Šaltis dažnai siekdavo 26 laipsnius šalčio, kariai nušaldavo galūnes, niekas neturėjo pinigų, o nedaugelis, turėję pinigų, dažniausiai už juos nieko negalėdavo nusipirkti.

Pasiekęs Telšius, buvusius maždaug pusiaukelėje tarp Tilžės ir Rygos ir tik už penkių mylių nuo Kuršo (tuometinės Švedijos) sienos, Hornas pastebėjo, kad persekiojantis priešas daug silpnesnis už jo pajėgas ir nusprendė susikauti su persekiotojais. Gana netikėtai Šioningas atsidūrė akis į akį su gausiu priešininku. Hornui nusprendus kautis, Šioningo situacija tapo labai pavojinga.

Mūšio eiga

Hans Adam von Schöning

Horno vadovaujamos pajėgos nuo pradinių 16 tūkst. buvo sumažėjusios iki maždaug 3 tūkst. vyrų. Tokiai kariuomenei švedai turėjo daug perteklinių ginklų ir amunicijos. Šioningo pajėgos buvo tik šiek tiek didesnės nei 1,2 tūkst. raitelių ir dragūnų.

Mūšio rezultatą nulėmė sėkmingas vietovės išnaudojimas. Brandenburgiečių kavalerija du kartus atakavo švedų rikiuotę. Nuo žirgų nulipę dragūnai išsidėstė kairėje ir dešinėje buvusiame miške, pasirengę lemiamu momentu atakuoti abu švedų flangus.

Puolimą pradėjo Derflingerio žento pulkininko don Devico (Joachim Balthasar von Dewitz) vadovaujami kariai. Jie sutriuškino kelias švedų pėstininkų kuopas, bet neprasiveržė toliau. Atmušę brandenburgiečių ataką švedai ruošėsi kontrpuolimui. Švedams pajudėjus į priekį Šioningo dragūnai juos užpuolė iš šonų. Prasidėjo žudynės, nes visi instinktyviai jautė, kad bėgti yra pavojingiau nei kovoti šioje vietoje. Kova baigėsi sutemus. Nei švedams, nei brandenburgiečiams nepavyko pasiekti absoliučios pergalės.

Pasekmės

Persikėlimas per Kuršių marias 1679 m
W. Simmler, apie 1891 m.

Tamsoje švedai pradėjo tvarkingą atsitraukimą. Abi pusės patyrė didelių nuostolių. Viso mūšio metu švedų karininkai kovojo pirmose eilėse ir vakare beveik visi švedų karininkai buvo žuvę arba sužeisti. Savo dragūnų priešakyje kovojusį Šioningą išgelbėjo tik kapitono, kuris išmušė pistoletą iš šauti nusitaikiusio švedų raitelio rankos, narsa.

Nedidelis brandenburgiečių būrys sekančias dvi dienas persekiojo švedus. Pastariesiems priartėjus prie Rygos Šioningas, suprtatęs, kad nedidelėmis pajėgomis įsiveržė per toli į priešo teritoriją, apsisuko ir patraukė atgal į Prūsiją. Nuvykęs į Karaliaučių šiame mieste likusiam kurfiurstui asmeniškai pranešė apie Švedijos kariuomenės pralaimėjimą.

Literatūra

• Theodor Fontane: Wanderungen durch die Mark Brandenburg. 3. Ausgabe, Hoffmann und Campeverlag, 1964.
• August Riese: Friedrich Wilhelm’s des Grossen Kurfürsten Winterfeldzug in Preussen und Samogitien gegen die Schweden im Jahre 1678/1679. Berlin 1864.

Išnašos

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.