Prancūzijos–Olandijos karas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
 Tango-nosources.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.
Prancūzijos-Olandijos karas
Surrender cambrai1677.jpg
Kambrės miesto pasidavimas 1677 m.
Data 1672 m. balandžio 6 d. - 1678 m. rugsėjo 17 d.
Vieta Prancūzija, Žemutinės provincijos, Reino kraštas, Italija, Katalonija
Rezultatas Prancūzų pergalė
Konflikto šalys
Royal Standard of the King of France.svg Prancūzijos karalystė

Flag of England.svg Anglijos karalystė (1672–74)

Statenvlag.svg Jungtinės Nyderlandų provincijos
Banner of the Holy Roman Emperor with haloes (1400-1806).svg Šventoji Romos imperija (nuo 1673)
Flag of Cross of Burgundy.svg Ispanija (nuo 1673)

Flag of Brandenburg (1657-1701).svg Brandenburgas-Prūsija (nuo 1673)
Flag of Lorraine.svg Lotaringija (nuo 1673)
Flag of Denmark.svg Danija-Norvegija (nuo 1674)
Flag of England.svg Anglijos karalystė (1678)

Vadovai ir kariniai vadai
Royal Standard of the King of France.svg Liudvikas XIV Statenvlag.svg Viljamas Oranietis

Flag of Brandenburg (1657-1701).svg Frydrichas Vilhelmas

Pajėgos
Royal Standard of the King of France.svg 253 000[1] Statenvlag.svg 80 000
Banner of the Holy Roman Emperor with haloes (1400-1806).svg 132 350[2]
Flag of Cross of Burgundy.svg 25 000
Flag of Brandenburg (1657-1701).svg 30 000[1]
Nuostoliai
120 000 žuvusiųjų arba sužeistųjų[1] 100 000 žuvusiųjų arba sužeistųjų[1]

Prancūzijos-Olandijos karas, dar vadinamas Olandijos karu (pranc. Guerre de Hollande, ol. Hollandse Oorlog), vyko tarp Prancūzijos ir Jungtinių Nyderlandų provincijų, kurią rėmė jos sąjungininkės Šventoji Romos imperija, Ispanijos imperija, Brandenburgas-Prūsija ir Danija-Norvegija. Ankstyvaisiais karo etapais Prancūzija buvo Miunsterio ir Kelno sąjungininkė, taip pat Anglijos, kuri dalyvavo susijusiame 1672–1674 m. Trečiajame Anglijos-Olandijos kare.

Karas prasidėjo 1672 m. gegužę, kai Prancūzija beveik užėmė Nyderlandų respubliką – šis įvykis iki šiol vadinamas Rampjaar arba „katastrofos metais“.[3] Birželį jų žygį sustabdė Olandijos vandens linija, o liepos pabaigoje Nyderlandų padėtis stabilizavosi. Susirūpinimas dėl prancūzų laimėjimų paskatino 1673 m. rugpjūčio mėn. sudaryti oficialią olandų, imperatoriaus Leopoldo I, Ispanijos ir Brandenburgo-Prūsijos sąjungą. Prie jų prisijungė Lotaringija ir Danija, o 1674 m. vasario mėn. taiką sudarė Anglija. Susidūrę su karu keliuose frontuose, prancūzai pasitraukė iš Jungtinių Nyderlandų provincijų, pasilikdami tik Gravį ir Mastrichtą.

Liudvikas XIV vėl sutelkė dėmesį į Ispanijos Nyderlandus ir Reino kraštą, o Viljamo Oraniečio vadovaujami sąjungininkai siekė apriboti Prancūzijos laimėjimus. Po 1674 m. prancūzai užėmė Franš Kontė ir teritorijas palei sieną su Ispanijos Nyderlandais bei Elzasą, tačiau nė vienai pusei nepavyko pasiekti lemiamos pergalės. Karas baigėsi su 1678 m. rugsėjo mėn. sudaryta Neimegeno taika; nors jos sąlygos buvo kur kas mažiau dosnios nei 1672 m. birželį, ji dažnai laikoma Liudviko XIV laikų Prancūzijos karinės sėkmės viršūne ir suteikė jam didelę propagandinę sėkmę.

Ispanija atgavo Šarlerua miestą iš Prancūzijos, bet atidavė Franš Kontė, taip pat didžiąją dalį Artua ir Heno, nustatydama sienas, kurios iš esmės nepakito iki šių dienų. Vadovaujant Viljamui Oraniečiui, olandai atgavo visas teritorijas, prarastas per pražūtingus pirmuosius etapus, ir tai jam užtikrino pagrindinį vaidmenį vidaus politikoje. Tai padėjo jam atremti nuolatinės Prancūzijos ekspansijos keliamą grėsmę ir sukurti 1688 m. Didžiąją sąjungą, kuri kovojo Devynerių metų kare.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Clodfelter, Micheal (1992). Warfare and Armed Conflicts: A Statistical Reference to Casualty and Other Figures, 1500–2000. McFarland & Co. ISBN 978-0786474707.
  • Wilson, Peter H. (2016). Heart of Europe: A History of the Holy Roman Empire. Cambridge, MA: Belknap Press.