Prancūzijos–Olandijos karas
|
Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius. |
| Prancūzijos-Olandijos karas | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Kambrės miesto pasidavimas 1677 m. | |||||||
| |||||||
| Konflikto šalys | |||||||
 Prancūzijos karalystė
|
 Jungtinės Nyderlandų provincijos.svg){kind=small} Šventoji Romos imperija (nuo 1673) Ispanija (nuo 1673)
| ||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
| Liudvikas XIV
|
Viljamas Oranietis | ||||||
| Pajėgos | |||||||
| 253 000[1]
|
80 000 132 350[2] 25 000 .svg){kind=small} 30 000[1]
| ||||||
| Nuostoliai | |||||||
| 120 000 žuvusiųjų arba sužeistųjų[1] | 100 000 žuvusiųjų arba sužeistųjų[1] | ||||||
Prancūzijos-Olandijos karas, dar vadinamas Olandijos karu (pranc. Guerre de Hollande, ol. Hollandse Oorlog), vyko tarp Prancūzijos ir Jungtinių Nyderlandų provincijų, kurią rėmė jos sąjungininkės Šventoji Romos imperija, Ispanijos imperija, Brandenburgas-Prūsija ir Danija-Norvegija. Ankstyvaisiais karo etapais Prancūzija buvo Miunsterio ir Kelno sąjungininkė, taip pat Anglijos, kuri dalyvavo susijusiame 1672–1674 m. Trečiajame Anglijos-Olandijos kare.
Karas prasidėjo 1672 m. gegužę, kai Prancūzija beveik užėmė Nyderlandų respubliką – šis įvykis iki šiol vadinamas Rampjaar arba „katastrofos metais“.[3] Birželį jų žygį sustabdė Olandijos vandens linija, o liepos pabaigoje Nyderlandų padėtis stabilizavosi. Susirūpinimas dėl prancūzų laimėjimų paskatino 1673 m. rugpjūčio mėn. sudaryti oficialią olandų, imperatoriaus Leopoldo I, Ispanijos ir Brandenburgo-Prūsijos sąjungą. Prie jų prisijungė Lotaringija ir Danija, o 1674 m. vasario mėn. taiką sudarė Anglija. Susidūrę su karu keliuose frontuose, prancūzai pasitraukė iš Jungtinių Nyderlandų provincijų, pasilikdami tik Gravį ir Mastrichtą.
Liudvikas XIV vėl sutelkė dėmesį į Ispanijos Nyderlandus ir Reino kraštą, o Viljamo Oraniečio vadovaujami sąjungininkai siekė apriboti Prancūzijos laimėjimus. Po 1674 m. prancūzai užėmė Franš Kontė ir teritorijas palei sieną su Ispanijos Nyderlandais bei Elzasą, tačiau nė vienai pusei nepavyko pasiekti lemiamos pergalės. Karas baigėsi su 1678 m. rugsėjo mėn. sudaryta Neimegeno taika; nors jos sąlygos buvo kur kas mažiau dosnios nei 1672 m. birželį, ji dažnai laikoma Liudviko XIV laikų Prancūzijos karinės sėkmės viršūne ir suteikė jam didelę propagandinę sėkmę.
Ispanija atgavo Šarlerua miestą iš Prancūzijos, bet atidavė Franš Kontė, taip pat didžiąją dalį Artua ir Heno, nustatydama sienas, kurios iš esmės nepakito iki šių dienų. Vadovaujant Viljamui Oraniečiui, olandai atgavo visas teritorijas, prarastas per pražūtingus pirmuosius etapus, ir tai jam užtikrino pagrindinį vaidmenį vidaus politikoje. Tai padėjo jam atremti nuolatinės Prancūzijos ekspansijos keliamą grėsmę ir sukurti 1688 m. Didžiąją sąjungą, kuri kovojo Devynerių metų kare.
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 Clodfelter 1992, p. 47.
- ↑ Wilson 2016, p. 461.
- ↑ 1672 Disaster Year Archyvuota kopija 24 April 2016 iš Wayback Machine projekto., Rijksmuseum
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Clodfelter, Micheal (1992). Warfare and Armed Conflicts: A Statistical Reference to Casualty and Other Figures, 1500–2000. McFarland & Co. ISBN 978-0786474707.
- Wilson, Peter H. (2016). Heart of Europe: A History of the Holy Roman Empire. Cambridge, MA: Belknap Press.