Tšineco kultūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Tšineco kultūra
XIX a. pr. m. e. – XIII a. pr. m. e.
Balto-Slavic lng.png
Ist. regionas: Vyslos baseino rytinė dalis ir Pripetės baseinas.
Amžius: Bronzos amžius
Lingvistinė gr.: senųjų indoeuropiečių

Tšineco kultūra (pagal vietovę Lenkijoje Trzciniec) – bronzos amžiaus archeologinė kultūra (XIX a. pr. m. e.XIII a. pr. m. e.). Ankstyvajame bronzos amžiuje į pietus ir pietvakarius nuo dabartinės Lietuvos teritorijos jau buvo susiformavusios Rytų ir Vakarų Tšineco, Komarovo ir Sosnicos kultūros, kitaip Tšineco kultūrinė bendrija[1].

Charakteristika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Buvo gyvulių augintojų, medžiotojų, žvejų ir metalo perdirbėjų bendruomenės, gyvenusios Lenkijos, Baltarusijos, šiaurės Ukrainos srityse, o pavienės jų bendruomenės kontaktavo su Lietuvos teritorijoje gyvenusiomis vėlyvosios Narvos kultūros bendruomenėmis. Lietuvoje aptinkama Rytų ir Vakarų Tšineco grupių medžiagos. Vakarų Tšineco kultūros likimas yra glaudžiai susijęs su jos transformacija į Lužitėnų kultūrą. Gyventojai lipdė plokščiadugnius profiliuotus puodus su nusklembtomis į išorę briaunomis, kuriuos puošė spygliuotos vielos formos įspaudais, pertrauktomis vagelėmis. Aptinkama zonaliai išdėstytų eglutės formos įraižų motyvų, kartais ir virvutės įspaudų. Rytų Tšineco gyventojai dar plačiai naudojo titnaginius įnagius, buityje ir karyboje – metalinius dirbinius. Jei mirusiųjų nedegindavo, juos laidodavo suriestoje padėtyje ant šono. Deginti ir nedeginti kapai buvo svarbus kultūros bruožas.[2]

Pagal H. Krahe, O. Trubačiovą ir kitus pietinė bendrijos dalis lingvistiškai priklausė dakų-trakų toponimijos paplitimo arealui, centrinė ir šiaurės− šiaurės rytų dalis siejama su baltais.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos archeologija II tomas. Ankstyvasis metalų laikotarpis. A. Girininkas 2013
  2. Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas. „Tšineco kultūra” (apibrėžimas)