Sukralozė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Sukralozė
Sucralose2.svg
Sisteminis (IUPAC) pavadinimas
CAS numeris [56038-13-2]
Cheminė formulė C12H19Cl3O8
Molinė masė 397,64 g/mol
SMILES
Rūgštingumas (pKa)
Bazingumas (pKb)
Valentingumas
Fizinė informacija
Tankis
Išvaizda
Lydymosi t°
Virimo t°
Lūžio rodiklis (nD)
Klampumas
Tirpumas H2O
Šiluminis laidumas
log P
Garavimo slėgis
kH
Kritinis santykinis drėgnumas
Farmakokinetinė informacija
Biotinkamumas
Metabolizmas
Pusamžis
Pavojus
MSDS
ES klasifikacija
NFPA 704
Žybsnio t°
Užsiliepsnojimo t°
R-frazės
S-frazės
LD50
Struktūra
Kristalinė struktūra
Molekulinė forma
Dipolio momentas
Simetrijos grupė
Termochemija
ΔfHo298
Giminingi junginiai
Giminingi
Giminingi junginiai
Giminingos grupės

Sukralozė, trichlorogalaktosacharozė – dirbtinis saldiklis, sukurtas firmoje „Tate & Lyle“, Didžiojoje Britanijoje 1976 metais. Apdorota termiškai sukralozė neskyla, todėl naudojama pramonėje vaisvandeniams, kulinarijos gaminiams ir kitiems maisto produktams saldinti. Sukralozė gaminama iš cukraus, jos skonis lieka panašus į cukraus. Europos Sąjungoje sukralozė žymima kaip maisto priedas E955.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Sukralozę 1976 m. atrado chemikai Leslie Hough ir Shashikant Phadnis bandydami sukurti naują insekticidą. Medžiagos saldumas aptiktas apsirikus: Leslis paprašė atlikti bandymą (to test), Shashikant nugirdo, jog Leslis prašo paragauti (to taste). Paragavęs pareiškė, jog mėginys „labai saldus“.

Savybės[taisyti | redaguoti kodą]

Sukralozė – malonaus skonio, saldi, gerai tirpstanti vandenyje, nesuyra kaitinant – verdant, pasterizuojant ar sterilizuojant aukšta temperatūra. Už sacharozę sukralozė yra saldesnė 600 kartų. Organizmas sukralozės beveik neįsisavina.

Gaunama sacharozėje (paprastame cukruje) pakeitus tris hidroksilines grupes (-OH) chloro (Cl) atomais.

  • Cheminė formulė — C12H19Cl3O8
  • Molinė masė — 397,64 g/mol
  • Lydymosi temperatūra — 125 °C

Poveikis organizmui[taisyti | redaguoti kodą]

Ilgai trukę moksliniai tyrimai nenustatė neigiamo sukralozės poveikio organizmui. Sukralozę naudoti maistui pirmiausia leista Kanadoje 1991 m., Australijoje 1993 m., Jungtinėse Amerikos Valstijose 1998 m. ir Europos Sąjungoje 2004 m. Gamintojo užsakytu tyrimu nustatytas rekomenduojamas vartojimo kiekis parai yra 1,1 mg sukralozės vienam kūno kilogramui, optimalus kiekis – 16 mg kūno kilogramui, didžiausias leistinas – 1500 mg kūno kilogramui.

Atliktuose tyrimuose su gyvūnais], pelės paros racione gaudavusios 16 000 mg sukralozės vienam kilogramui kūno svorio jokio šalutinio poveikio nepatyrė, žiurkės gaudavusios 10 000 mg kilogramui jokio šalutinio poveikio taip pat nepatyrė. 75 kg svorio žmogui analogiška dozė būtų 750 g sukralozės per parą.

Pastebėta, jog žiurkių maisto racione sukralozei viršijant 5 %, žiurkės ėsdavo mažiau, galbūt labai saldus maistas joms tapdavo neskanus. Sumažėjus apetitui, sumažėdavo žiurkių užkrūčio liauka (lot. thymus).

Sukralozės kritikai šiuos duomenis naudoja įspėdami apie sukralozės įtaką imuninei sistemai, nes užkrūčio liauka yra svarbus organas T-limfocitų vystymuisi, o šie, savo ruožtu, naikina užkrėstas ir vėžines ląsteles, svarbūs imuniteto reguliacijai. Nepaisant to, sukralozę vartojančių žmonių medicininiai stebėjimai nepatvirtino, kad sukralozė mažintų apetitą žmogui ar darytų įtaką žmogaus užkrūčio liaukos veiklai.

Maždaug 85 % suvartotos sukralozės organizmas neįsisavina. Įsisavinta dalis pašalinama iš organizmo paros bėgyje. Dėl šios savybės, o taip pat dėl to, jog saldiklis nepatenka į placentą ir motinos pieną, nesukelia insulino išsiskyrimo, sukralozė leidžiama vartoti nėščioms, vaikams bei diabetikams.

Dirbtinių saldiklių kritikai taip pat teigia, kad galimai kenksmingas yra sukralozės sudėtyje esantis chloras ir tvirtina, jog organiniai chloridai yra dažna sudėtinė pesticidų dalis. Bet chloras taip pat yra sutinkamas ir daugelyje kasdienių maisto produktų – pomidoruose, grybuose, žemės riešutuose, o valgomoji druska yra ne kas kita, bet natrio chloridas. Iki šiol nėra nustatyta jokio pašalinio sukralozės poveikio žmogaus organizmui, todėl sukralozė yra laikoma vienu iš saugiausių sintetinių saldiklių.

Sukralozė yra brangesnė už kitus saldiklius, todėl maisto pramonėje naudojama retokai.

Žinomiausias sukralozės pagrindu sukurto saldiklio komercinis prekinis ženklas yra „Splenda“.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

1. Baird, I.M., et al. (2000). Repeated dose study of sucralose tolerance in human subjects. Food Chem Tox-icoL 38:S123-S129.
2. Grice, H.C., et al. (2000). Sucralose an overview of the toxicity data. Food Chem Toxicol. 38:Sl-S6.
3. John, BA., et al. (2000). The pharmacokinetics and metabolism of sucralose in the mouse. Food Chem Toxicol. 38:S107-S 110.
4. Raben, A., et al. (2002). Sucrose compared with artificial sweeteners: different effects on an libitum food intake and bodyweight after 10 weeks of supplementation in overweight subjects. Am J Clin Nutr. 76:721-9.