Stanislavas Malkovskis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Stanislavas Malkovskis
Stanislavo Malkovskio kapas

Stanislovas Malkovskis (lenk. Stanisław Małkowski; 1889 m. rugpjūčio 22 d. Palenkės Radzinyje – 1962 m. gruodžio 21 d.) Varšuvoje – vienas žymiausių lenkų mokslininkų geologų. 19341939 m. gyveno ir dirbo Vilniuje.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kilo iš ūkininkų šeimos. Tėvas – Vaclovas Malkovskis, motina – Mata Guzovska. 19081914 m. studijavo Jogailos universitete, Krokuvoje. 19171921 m. turėjo asistento vietą Varšuvos mokslo draugijos mineralogijos skyriuje. 1918 m. dalyvavo kariniuose veiksmuose prie Lvovo. 1919 m. pradėjo dirbti Geologijos Institute Varšuvoje. Užsiėmė plačiais Lenkijos geologijos tyrimais, paskelbė apie 150 straipsnių.

1931 m. pradėjo organizuoti „Žemės muziejaus draugijos“ veiklą, siekusios sukurti „Žemės muziejų“ Lenkijoje.

Vilniuje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prieš atvykdamas į Vilnių jau turėjo mokslininko patirties, nes tyrinėjo Volynės ir Polesės kristalines uolienas, ypač bazaltus. Tyrinėjo Peninų kalnų andezitus ir žemyninių kopų morfogenezę.

1934 m. tapo Stepono Batoro universiteto Mineralogijos katedros vedėju, pakeisdamas M. Limanovskį ir pervadino ją į Geologijos ir Mineralogijos katedrą, nes jau P. Radziševskiui vadovaujant čia daryti petrografiniai tyrimai. S. Malkovskis juos tęsė. Tyrinėjo vario apraiškas Volynės diabazuose, apibūdino Volynės grafitą. Lankė Gardino apylinkių geologinius objektus. Susipažino su Naliboko giria, Svitezio ežeru, Vilniaus apylinkėmis ir kt. Dėstė mineralogiją ir petrografiją.

1935 m. Vilniuje organizavo novatorišką darbą – Vilniaus krašto ir gretimų rajonų petrografinę nuotrauką. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas naudingosioms iškasenoms, gamtos paminklams ir rieduliams. Šie darbai sujungė giminingų katedrų darbuotojus ir įtraukė studentus į geologinius lauko darbus. Vykdė darbų aptarimus, seminarus, diskusijas. Tai padėjo tyrimams sutelkti darbingo jaunimo. S. Malkovskis buvo Vilniaus krašto petrografinės nuotraukos idėjinis įkvėpėjas, organizatorius ir metodinis vadovas. Visų lauko tyrimų metu registravo ir gamtos objektus, archeologinius (akmens apvadus kapavietėse), plytines, karjerus, atodangas, riedulius. Apie petrografinius tyrimus stengėsi informuoti visuomenę. Buvo skelbiami straipsniai periodinėje spaudoje. Šiuos tyrimus dalinai finansavo Lenkijos Rytų žemių mokslinių tyrimų komisija. S. Malkovskio organizuoti tyrimai (petrografijos) buvo vieni rimčiausių geologinių tyrimų Stepono Batoro universitete.

S. Malkovskio petrografiniuose Vilniaus krašto tyrimuose, dar būdami studentais, dalyvavo ir daug vėliau pasižymėjusių mokslininkų (V. Čepulytė, A. Halicka, J. Voiciechovskis, I. Kardymovič, L. Roszko, A. Korybutas-Daškevičius, A. Neviestinas, L. Matviejeva ir kt.).

1938 m. geologinę suorganizavo išvyką į Italiją, kur aplankė Vezuvijaus ir Etnos vulkanus. Joje kaip studentė dalyvavo ir vėliau žymi Lietuvos geologė Valerija Čepulytė, .

Nemėgo pedagoginio darbo. Buvo labiau linkęs į mokslinius tyrinėjimus, kolekcionavo uolienas ir mineralus. Greičiausiai jo ir P. Radziševskio iniciatyva Vilniuje M. K. Čiurlionio gatvėje, priešais Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą atsirado ir bazalto stulpų fragmentai, nes bazaltas buvo tiriamas mokslininkų, ir kaip statybinė medžiaga. Juo išgrįstas Vilniaus Gedimino prospektas.

Įkūrė „Žemės muziejaus draugijos“ Vilniaus padalinį. Jos veiklos rezultatas – vėliau įkurtas „Žemės muziejus“ Varšuvoje. Dėjo pastangas įkurti „Žemės muziejų“ ir Vilniuje. Redagavo „Žemės muziejaus darbų“ žurnalą, leistą Stepono Batoro universitete Vilniuje, o vėliau Varšuvoje nuo 1938 m.

Kėlė viešumon gamtos apsaugos idėjas. Kartu su M. Limanovskiu ir V. Revienka iš Geografijos katedros dirbo Vilniaus gamtos apsaugos tarnyboje. Redagavo leidinį apie negyvosios gamtos paminklus, pasižymėjo populiarindamas Žemės mokslų žinias.

Išsiskyrė paprastumu ir nuoširdumu.

Išvykęs iš Vilniaus[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atgavus Vilnių Lietuvai, universitete nebedirbo. 1941 m. išvyko į Generalguberniją. 1944 m. nacių buvo išvežtas į Zachsenhauzeno. Po karo sugrįžęs į Varšuvą muziejininkystės darbus tęsė. Tapo pirmuoju „Žemės muziejaus“ Varšuvoje direktoriumi, vėliau jo moksliniu darbuotoju.

1956 m. įkūrė Mokslų apie Žemę mylėtojų draugiją (lenk. Towarzystwa Miłośników Nauk o Ziemi) Varšuvoje.

Mirė nuo tuberkuliozės. Palaidotas Povonzkų kapinėse.[1]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. (1984) Cmentarz Powązkowski w Warszawie, (red.), Krajowa Agencja Wydawnicza.