Stanislavas Lanckoronskis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Stanislavas Lanckoronskis
Lanckoronskiai
Lanckoronskių herbas
Lanckoronskių herbas
Gimė: 1590 m.
Mirė: 1657 m. sausio 19 d. (~67 metai)
Lvovas
Tėvas: Janas Lanckoronskis
Motina: Barbora Kalinovska

Stanislavas Lanckoronskis (lenk. Stanisław Lanckoroński; 1590–1657 m. sausio 19 d. Lvovas) – Karūnos lauko etmonas nuo 1654 iki 1657. Skalsko seniūnas, Haličo, nuo 1646 – Kameneco kaštelionas, nuo 1650 – Braclavo vaivada, nuo 1652 Rusios vaivada. Vienas iš stambiausių savo laiko karo vadų.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Podolės vėliavininko Jano Lanckoronskio (m. po 1615) ir Barboros Kalinovskos vyresnysis sūnus.

Stanislavas Lanckoronskis gimė 1590 metais. Jaunystėje tarnavo Karūnos didžiojo etmono Stanislavo Konecpolskio armijoje. Buvo renkamas pasiuntiniu į seimus nuo Rusios ir Sandomiro vaivadijos. Dalyvavo daugelyje mūšių su Krymo totoriais, dalinai 1626 m. Martinovo mūšyje. Po to dalyvavo Lenkijos-Švedijos kare Pamaryje (1626–1629 m.). Sumušė Krymo totorius Belzo mūšyje.

1630 metais Stanislavas Lanckoronskis pastatė Jagelnico pilį Jagelnicos kaime, Čiortkovskio rajone, Ternopolio apskrityje[1].

Kaip Karūnos etmonas dalyvavo Chmelnickio sukilime, dalyvavo keliuose stambiuose mūšiuose. Sėkmingai gynė nuo kazokų Podolės Kamenecą. 1649 m. seime buvo išrinktas vienu iš trijų Karūnos regimentų ir Kameneco kaštelionu. Tais pačiais 1649 metais Stanislavas Lanckoronskis dalyvavo Zbaražo gynyboje, apgulto kazokų-totorių karių. 1649 m. buvo paskirtas Braclavo vaivada ir Stpnicko seniūnu. 1651 m. metais dalyvavo Berestečko mūšyje.

Nuo 1652 metų – Rusios vaivada (administraciniu centru tos vaivadijos buvo Lvovo miestas). 1653 m. Stanislavas Lanckoronskis dalyvavo naujoje karinėje kampanijoje Ukrainoje, kurios metu lenkijos armija buvo buvo apsupta kazokų-totorių karių netoli Žvaneco. Sekančiais 1654 m. buvo paskirtas Karūnos lauko etmonu.

1655 metų sausį Karūnos lauko etmonas Stanislavas Lanckoronskis vadovavo Lenkijos armijos daliai ir išsiskyrė Droži-pole mūšyje su kazokų-rusų kariais vadovaujamo Ukrainos etmono Bogdano Chmelnickio ir bajoro Vasilijaus Šeremetjevo. Tais pačiais 1655 metais kariavo su švedais Švedų tvano metu, 1655 metų rugsėjį buvo švedų sumuštas Voiničiaus mūšyje. Mūšio metu Stanislavas Lanckoronskis vos nežuvo ir buvo išgelbėtas dviejų bajorų. Po to po Lenkijos karaliaus Jono kazimiero uišvažiavimo iš Krokuvos į Suileziją buvo priverstas pereiti į Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo pusę. 1655 m. gruodį Stanislavas Lanckoronskis kartu su Karūnos didžiuoju etmonu Stanislavu Potockiu dalyvavo Tišveco konfederacijos organizavime prieėš Švediją. 1656 m. vadovavo Lenkijos armijos daliai kare prieš švedus.

Mirė 1657 metų sausį, palaidotas Lvove.

Šeima ir vaikai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Buvo vedęs Aną Sininską, Liublino kašteliono Zbignevo Sieninskio ir Elžbietos Tarnovskos dukterį. Vaikai:

  • Jeronimas (m. 1697) – Podolės pakamaris (1658), karaliaus rotmistras ir Skalsko seniūnas
  • Preslavas (m. 1697) – Černigovo kaštelionas (1689), Skalsko seniūnas
  • Pranciškus Stanislavas (m. 1699)
  • Janas – Lvovo kanauninkas, Kameneco scholastikas
  • Zbignevas – Skalsko seniūnas (1648)
  • Mikalojus (m. 1647)
  • Martynas
  • Joana – Andžejaus Zavadzkio žmona.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Politinis postas
Prieš tai:
Jeremijus Mykolas Višnioveckis
1597 Bielski Rus Voivodship.svg
Rusios vaivada

1652
Po to:
Stefanas Čarneckis