Jonušas Potockis
| Jonušas Potockis | |
|---|---|
| Potockiai | |
| |
| Herbas „Pilava“ | |
| Gimė | 1616/1618 m. |
| Mirė | 1675/1676 m. |
| Tėvas | Stefanas Potockis |
| Motina | Marija Amalija Mogilianka |
.JPG)
Jonušas Potockis (1616/1618 – 1675/1676) – ATR valstybinis ir karinis veikėjas, Lenkijos magnatas, karaliaus rūmininkas (1649), karaliaus rotmistras (1650), Sadecko kaštelionas ir Braclavo vaivada (1663–1675). ATR karų su Ukrainos kazokais (1648–1654), Švedais (1655–1660), Rusija (1654–1667) ir Turkija (1672–1676) dalyvis.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lenkijos magnatų Potockių giminės atstovas, herbo „Piliawa“ savininkas. Braclavo vaivados Stepono Potockio (1568–1631) ir Marijos Amalijos Mogiliankos (1591–1638) jaunesnysis sūnus. Vyresnieji broliai – Petras ir Povilas.
Po savo tėvo Stefano mirties 1631 m. Jonušas Potockis gavo valdyti Bučačą ir Baryšą. Mokėsi Bartolomėjaus Novodvoro vardo mokykloje, Krokuvoje. 1638 m. išvyko į kelionę po Europą, Briuselyje susidraugavo su kunigaikščiu Boguslavu Radvila, susipažino su broliais Mareku ir Jonu Sobieskiais.
1647 m. Jonušas Potockis grįžo iš užsienio namo. 1649 m. kovą Galicijos seimuke bajorija išrinko Jonušą Potockį pavieto vėliavos, kuriai jis vadovavo Zborovo mūšyje, rotmistru. 1649 m. spalį Galicijos bajorija priėmė sprendimą siekti sumažinti mokesčius J. Potockiui. Tais pačiais metais tapo karaliaus rūmininku. Sekančiais 1650 m. gavo karaliaus rotmistro laipsnį.
1651 m. Jonušas Potockis dalyvavo Berestečko mūšyje, Voluinėje. Nuo 1652 m. sausio iki gyvenimo galo vadovavo Karūnos vėliavai, kur su ja 1653 m. rudenį dalyvavo Žvaneco mūšyje, būdamas pulke, vadovaujamame Stanislova Raveros Potockio. 1654 m. lapkričio 24 d. stovykloje netoli Žvaneco nuo Lenkijos karaliaus Jono Kazimiero Vazos gavo valdyti karaliaus dvaro žemes Bratkovcuose, Grinovcuose, Karališkame lauke ir Tlumašo seniūnijoje. Jam taip pat priklausė dvaro žemės Gadinkovcuose ir Oriškovcuose Terebovlio seniūnijoje. 1654 m. Jonušas Potockis kartu su vyresniuoju broliu Povilu įsakė ketvirčiuoti Bučače Lenkijos bajorą Samuilą Vesolovskį, jo kūno palaikai buvo išmesti šunims.
1655 m. rugsėjį Jonušas Potockis dalyvavo mūšiuose su rusų-kazokų armija, Gorodoko mūšyje buvo paimtas į nelaisvę, iš kurios jį išlaisvino pusbrolis, Braclavo vaivada Petras Potockis (m. 1657).
1656 m. dalyvavo trijų dienų mūšyje su švedais netoli Varšuvos. 1658 m. Jonušas Potockis pateko į moldavų nelaisvę, persekiojant priešą svetimoje teritorijoje. Tų pačių metų rugsėjį dalyvavo Galicijos seimuko darbe.
1663 m. nuo Lenkijos karaliaus Jono Kazimiero Vazos gavo Braclavo vaivados ir Sdecko kašteliono pareigybes. Kadangi ilgą laiką Braclavo vaivadija buvo kontroliuojama Ukrainos kazokų ir turkų-osmanų, tai J. Potockio pareigybė buvo daugiausiai nominali.
1669 m. Jonušas Potockis suvažiavime Lvove palaikė Pfalco kurfiursto Pylipo Vilhelmo Noiburgo kandidatūrą. 1670 m. tapo Lenkijos karaliaus Mykolo Kaributo Višnioveckio rezidentu. Karaliaus įsakymu įsipareigojo aprūpinti maistu Podolės Kameneco tvirtovę.
ATR-Turkijos (1672–1676) karo pradžioje Jonušas Potockis organizavo jo kontrolujamų valdų gynybą, perkeldamas savo žmoną ir vaikus iš Zolotopotoko pilies į Bučačo pilį. 1672 metų rugsėjo 15 d. Jonušas Potockis prašė Karūnos didijį etmoną Joną Sobieskį išlaisvinti savo šeima iš Bučačo, apgultos turkų ir totorių. Jonas Sobieskis pasiūlė perduoti Krymo chanui it turkų viziriui laišką, suteikti konvojaus apsaugą, tačiau pastarasis atsisakė. Šturmo metu ir Bučačo paėmimo turkų armijos J. Potockio nebuvo. Tų pačių 1672 metų spalį Braclavo vaivada Jonušas Potockis vadovavo žvalgybiniam būriui Lenkijos armijos sudėtyje. Įėjo į karinės tarybos sudėtį, kuri 1673 metų balandžio 8 d. patvirtino Lenkijos gynybos programą. Psiekė iš Lenkijos karaliaus pasienio pilių stiprinimo, tame tarpe Bučačo. 1673 metų spalio 23 d. dalyvavo Jono Sobieskio audiencijoje Nezvisko kaime.
1674 metais Braclavo vaivada Jonušas Potockis dalyvavo Jono Sobieskio turkų rmijos sutriuškinime Chotyno mūšyje. Lapkričio 25 d. gavo įsakymą blokuoti Kamenecio tvirtovę, kuri tęsėsi iki 1674 metų sausio, darė nesėkmingus bandymus atkovoti iš turkų tvirtovę. 1674 metų sausio 16 d. prie tvirtovės sienų vadovavo būriui kovoje su turkais. 1674 metų gegužės 19 - 21 d. dalyvavo Jono Sobieskio išrinkime į Lenkijos karaliaus sostą. Po turkų armijos vadovaujamos Ibrahimo Šaitano sunaikinimo 1676 metais dalinai atstatė pilį Bučače.
Buvo pamaldus katalikas, buvo nepakantus kitų krikščioniškų konfesijų atstovamas, dalinai, stačiatikiams. 1652 metais atidavė stačiatikių bazilijonų Šventos Trejybės vienuolyną Bučače katalikų vienuolių dominikonių ordinui.
Mirė 1675 arba 1676 metų balandį-gegužį.
Šeima
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Buvo vedęs du kartus. Jo pirmoji žmona tapo Terezė Cetner, Haličo kašteliono, Podkamnio valdytojo Aleksandro Cetnerio dukterį. Vaikai:
- Dominykas (m. 1685), Vilniaus kanauninkas
- Steponas (1651/1652 – 1726/1727), Belzo vaivada
- Terezė Potocka, 1-mas vyras Pamario vaivada Jonas Kristupas Gninskis, 2-ras vyras Zamoistės ordinatas, Ploskirovo ir Grodecko seniūnas Tomas Juozapas Zamoiskis (1678–1725)
1667 metais antrą kartą vedė Uršulę Danilovič, Karūnos didžiojo raikytojo Petro Danilovičiaus (1598–1645) dukterį, nuo santuokos su kuria vaikų neturėjo.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Barącz S. Pamiątki jazłowieckie[neveikianti nuoroda].-Lwów:Drukarnia Zakładu Narodowego im. Ossolińskich, 1862.-230s.
- T.H.Skrzypecki. Potok Złoty na tle historii polskich kresów poludniowo-wschodnich.-Opole:Solpress,2010.-256с. ISBN 978-83-927244-4-5
- Potockių giminės genealogija Archyvuota kopija 2013-09-28 iš Wayback Machine projekto.
