Karalių kelias
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Karalių kelias (lot. Via Regia) – senovės prekybinis kelias, kuris ėjo per Senovės Siriją ir jungė Egiptą su Asirija. Jis kirto dabartinio Egipto, Izraelio, Jordanijos ir Sirijos teritorijas.
Tai buvo vienas iš kelių pagrindinių kelių Sirijos prekybinėje sistemoje. Kiti keliai buvo Via Maris ir Patriarchų kelias bei finikiečių prekybiniai keliai. Po II mūsų eros amžiaus dar buvo žinomas kaip Naujasis Trajano kelias (lot. Via Traiana Nova).
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmosios prekybinio kelio atkarpos susiformavo jau neolito laikotarpyje, tačiau pilnai kelias susiformavo tik Bronzos amžiuje. Tuo metu kelią kontroliavo semitų gentys, žinomos bendru amoritų vardu.
Apie XII a. pr. m. e. kontrolę atskirose kelio atkarpose perėmė įvairios semitų grupės, tarp kurių buvo aramėjai, amonitai, moabitai, edomitai ir kt. Kelyje kontrolę siekė įgyti Izraelio karalystė. Nuo VIII a. pr. m. e. jį kontroliavo Asirijos imperija, Naujoji Babilono karalystė. Vėliau didžiojoje dalyje kelio kontrolę įgijo dykumos arabų gentys – kidaritai, nabatėjai.
II a. kelio kontrolė atiteko Romos imperijai, kurios imperatorius Trajanas atnaujino kelią. Įsigalint krikščionybei, kelias tapo svarbus piligrimystei į svarbias vietas. VII a. regione įsigalėjus islamui, kelias buvo naudojamas kaip pagrindinis piligrimų maršrutas į Meką. Karalių kelio reikšmė sumenko tik XVI a., Osmanų imperijai nutiesus Tarik al-Bintą.
Maršrutas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Po XII a. pr. m. e. kelyje dalyvavo šie prekybiniai miestai ir etninės grupės:
- Heliopolis – buvo kelio pradžia Nilo slėnyje, iš kur kelias ėjo į rytus per dykumas;
- Klizma (dab. Suecas) – jūrinis uostas, tarpinė stotis prie Sueco įlankos. Toliau kelias kirsdavo Mitlos perėją ir eidavo per Sinajaus dykumą;
- Nechlas – tarpinis sustojimas dykumoje, kuriame buvo Egipto tvirtovė;
- Eilatas – jūrinis uostas prie Akabos įlankos. Iš jo nuo kelio atsišakodavo Smilkalų kelias į pietus (į Jemeną).;
- Už Eilato Pagrindinė kelio trasa sukdavo į šiaurę, siauru Jordano slėniu ir kalnais per Edomitų žemes. Svarbiausi sustojimo taškai Edome buvo Araba, Petra, Maanas, Udruhas, Sela, Šaubakas, Bozra;
- Toliau kelias ėjo į šiaurę per Moabą. Čia svarbiausi sustojimo taškai buvo Karakas, Dibonas, Madaba. Iš Dibono atsišakodavo karavanų kelias per Arabijos dykumą į pietinę Mesopotamiją;
- Toliau kelias ėjo į šiaurę per Amoną. Čia svarbiausias sustojimo taškas buvo Rabat Amonas;
- Toliau kelias ėjo į šiaurę per Gileadą. Čia svarbiausi sustojimo taškai buvo Gerasa;
- Toliau kelias ėjo į šiaurę per Bašaną. Čia svarbiausi sustojimo taškai buvo Bosra;
- Toliau kelio atkarpą kontroliavo Damasko karalystė. Pasiekęs Damaską, kelias sukdavo į šiaurės rytus, per nederlingą Sirijos dykumą. Vienas svarbiausių sustojimo taškų čia buvo Tadmoras (Palmyra).
- Resafa – buvo kelio pabaiga Eufrato slėnyje, kur prasidėjo Šiaurės Mesopotamijos prekybinė kelių sistema į Hamatą, Haraną, Ašūrą, Nisibį.