Karalių kelias

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Karalių kelias pažymėtas raudonai

Karalių kelias (lot. Via Regia) – senovės prekybinis kelias, kuris ėjo per Senovės Siriją ir jungė Egiptą su Asirija. Jis kirto dabartinio Egipto, Izraelio, Jordanijos ir Sirijos teritorijas.

Tai buvo vienas iš kelių pagrindinių kelių Sirijos prekybinėje sistemoje. Kiti keliai buvo Via Maris ir Patriarchų kelias bei finikiečių prekybiniai keliai. Po II mūsų eros amžiaus dar buvo žinomas kaip Naujasis Trajano kelias (lot. Via Traiana Nova).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmosios prekybinio kelio atkarpos susiformavo jau neolito laikotarpyje, tačiau pilnai kelias susiformavo tik Bronzos amžiuje. Tuo metu kelią kontroliavo semitų gentys, žinomos bendru amoritų vardu.

Apie XII a. pr. m. e. kontrolę atskirose kelio atkarpose perėmė įvairios semitų grupės, tarp kurių buvo aramėjai, amonitai, moabitai, edomitai ir kt. Kelyje kontrolę siekė įgyti Izraelio karalystė. Nuo VIII a. pr. m. e. jį kontroliavo Asirijos imperija, Naujoji Babilono karalystė. Vėliau didžiojoje dalyje kelio kontrolę įgijo dykumos arabų gentys – kidaritai, nabatėjai.

II a. kelio kontrolė atiteko Romos imperijai, kurios imperatorius Trajanas atnaujino kelią. Įsigalint krikščionybei, kelias tapo svarbus piligrimystei į svarbias vietas. VII a. regione įsigalėjus islamui, kelias buvo naudojamas kaip pagrindinis piligrimų maršrutas į Meką. Karalių kelio reikšmė sumenko tik XVI a., Osmanų imperijai nutiesus Tarik al-Bintą.

Maršrutas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po XII a. pr. m. e. kelyje dalyvavo šie prekybiniai miestai ir etninės grupės:

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]