Kirtis

Kirtis – vieno kurio nors skiemens išryškinimas tariant žodį. Dalyje kalbų kirtis yra fiksuotas, pavyzdžiui, suomių, latvių, vengrų kalbose – pirmame skiemenyje, kečujų, lenkų – priešpaskutiniame, prancūzų, gvaranių – paskutiniame. Klasikinėje arabų, lotynų kalbose kirčio vieta lengvai nuspėjama (paprastai formuojasi apie priešpaskutinį skiemenį). Anglų, ispanų, italų, portugalų kalbose kirčio vieta mažiau nuspėjama ir labiau priklauso nuo žodžio. Todėl šiose kalbose kirčio vietą reikia įsidėmėti (ispanų, portugalų kalbose tam naudojami diakritiniai ženklai). Rusų, lietuvių kalbose kirtis yra nepastovus, laisvas ir kinta ne tik skirtinguose žodžiuose, bet ir to paties žodžio skirtingose formose.

Kirtis lietuvių kalboje

Lietuvių kalboje yra:

• dešininis kirtis, jis žymi tvirtaprãdę príegaidę;
• kairinis kirtis;
• riestinis kirtis, jis žymi tvirtagãlę príegaidę.

Lietuvių kalbos kirtis gali būti žodžio pradžioje, viduryje arba žodžio gale, t. y. kirtis yra laisvas.