Nobelio ekonomikos premija

Nobelio ekonomikos premija – Nobelio premijos nominacija, prestižiškiausias ir garbingiausias pasaulyje apdovanojimas už nuopelnus ekonomikos mokslui. Tai labai didelės pagarbos ženklas. Jį kasmet įteikia Švedijos karališkoji mokslų akademija. Apdovanojimą sudaro auksinis medalis, diplomas bei piniginė premija, kuri paskutiniaisiais metais yra lygi 10 milijonų Švedijos kronų (apie 1 milijonas eurų arba 1,3 milijono JAV dolerių).

Premija teikiama nuo 1969 metų.

Premija ekonomikos srityje nebuvo Alfredo Nobelio testamento dalis, tačiau 1969 metais Nobelio Fondas, gavęs Švedijos Banko paramą, įtraukė ir šį apdovanojimą šalia penkių, jau seniai teikiamų apdovanojimų sąrašo.

Apdovanojimo nugalėtojas paskelbiamas iš anksčiau atrinktų nominantų. Jis paskelbiamas po Apdovanojimo Komiteto, Akademijos socialinių mokslų tarybos pasirinkimų bei visos Akademijos slapto balsavimo. Laureatas paskelbiamas kiekvieną spalį, o apdovanojimas įteikiamas Stokholme gruodžio 10 dieną.

Laureato nustatymo tvarka

Kandidatų bei laureatų atrinkimu yra atsakingas Ekonomikos Premijos Komitetas. Kiekvienais metais mokslininkams, Nobelio Akademijos nariams įvairių universitetų profesoriams daugybėje pasaulio šalių išsiunčiama tūkstančiai laiškų su prašymais nurodyti pretendentus Ekonomikos premijai gauti. Laiškai siunčiami:

• Mokslų Akademijos nariams Švedijoje bei kitose užsienio šalyse;
• Komiteto, atsakingo už Alfredo Nobelio Atminimo Premiją Ekonomikos Moksle, nariams;
• Ekonomikos premijos laureatams;
• Bent šešiems universitetams ar koledžams Mokslų Akademijos atrinktiems tais metais;
• Kitiems mokslininkams, kurie Akademijos nuomone gali teikti savo kandidatūras.

Speciali ekspertų komanda ir laureatų atrinkimo komitetas, išnagrinėję susidariusį sąrašą, Akademijai pateikia rekomendacijas. Savo ruožtu Akademija balsuoja dėl lemiamo laureatų sąrašo. Rezultatai skelbiami iš karto po balsavimo kiekvienų metų spalio viduryje.

Istorija

Ekonomikos Premija nebuvo originaliojo Alfredo Nobelio testamento teksto dalimi, tačiau 1968 metais trijų šimtų metų jubiliejų šventęs Švedijos Bankas nutarė inicijuoti naujos premijos atsiradimą. Premija, oficialiai pavadinta The Central Bank of Sweden Prize in Economic Sciences in Memory of Alfred Nobel, pirmą kartą įteikta 1969 metais.

Čikagos mokykla

Nuo 1969 metų, kai jungtinė (dviems asmenims) premija buvo įtekta Norvegijos ir Nyderlandų ekonomistams Ragnarui Frischui ir Janui Tinbergenui, premiją daugiausiai laimėjo JAV ekonomistai, kurių daugumą sudarė Čikagos mokyklos atstovai. Tačiau ją yra laimėjęs ir daugeliui Čikagos mokyklos teiginių oponuojantis Jozefas Stiglicas.

Principai

Premijos įteikimo principai, taisyklės ir eiga yra nustatyti pagal kitas jau daugelį metų gyvavusias originalias Nobelio premijas, – t.y. fizikos, chemijos, fiziologijos ir medicinos, literatūros bei taikos. Premija skiriama ne „išsiskiriantiems asmenims“, o asmenims dėl jų išsiskiriančių pasiekimų tam tikrose srityse. Statutas nustato, kad „premija kasmet bus skiriama asmeniui už darbus ekonomikos mokslui pagal nuostatas, išreikštas Alfredo Nobelio 1895 metų lapkričio 27 dienos testamente“.

Metai	Autorius	Šalis	Nuopelnas
1969 m.	Ragnar Frisch (1895–1973), Jan Tinbergen (1903–1994)	Norvegija, Nyderlandai	už taikomųjų dinaminių modelių sukūrimą ekonominiams procesams tirti.
1970 m.	Paul A. Samuelson (1915–)	JAV	už mokslinę veiklą, kuria jis sukūrė statinę ir dinaminę ekonomikos teoriją ir aktyviai prisidėjo keliant analizės lygį ekonomikos moksle.
1971 m.	Simon Kuznets (1901–1985)	JAV	už empirines ekonominio augimo interpretacijas
1972 m.	John R. Hicks (1904–1989), Kenneth J. Arrow (1921–)	Jungtinė Karalystė, JAV	už indėlį į bendrojo ekonominio balanso teorijos ir gerovės teorijos kūrime
1973 m.	Wassily Leontief (1906–1999)	JAV	už indėlį į resursų paskirstymo optimizavimo teoriją
1974 m.	Gunnar Myrdal (1898–1987), Friedrich August von Hayek (1899–1992)	Švedija, Jungtinė Karalystė
1975 m.	Leonid Vitaliyevich Kantorovich (1912–1986), Tjalling C. Koopmans (1910–1985)	TSRS, JAV	už indėlį į resursų paskirstymo optimizavimo teoriją
1976 m.	Milton Friedman (1912–2006)	JAV
1977 m.	Bertil Ohlin (1899–1979), James E. Meade (1907–1995)	Švedija, Jungtinė Karalystė
1978 m.	Herbert A. Simon (1916–2001)	JAV
1979 m.	Theodore W. Schultz (1902–1998), Arthur Lewis (1915–1991)	JAV, Jungtinė Karalystė
1980 m.	Lawrence R. Klein (1920–)	JAV
1981 m.	James Tobin (1918–2002)	JAV
1982 m.	George J. Stigler (1911–1991)	JAV
1983 m.	Gerard Debreu (1921–2004)	JAV
1984 m.	Richard Stone (1913–1991)	Jungtinė Karalystė
1985 m.	Franco Modigliani (1918–2003)	JAV
1986 m.	James M. Buchanan Jr. (1919–)	JAV
1987 m.	Robert M. Solow (1924–)	JAV
1988 m.	Maurice Allais (1911–)	Prancūzija
1989 m.	Trygve Haavelmo (1911–1999)	Norvegija
1990 m.	Harry M. Markowitz (1927–), Merton H. Miller (1923–2000), William F. Sharpe (1934–)	JAV
1991 m.	Ronald H. Coase (1910–)	Jungtinė Karalystė
1992 m.	Gary S. Becker (1930–)	JAV
1993 m.	Robert W. Fogel (1926–), Douglass C. North (1920–)	JAV
1994 m.	John C. Harsanyi (1920–2000), John F. Nash Jr. (1928–), Reinhard Selten (1930–)	JAV, JAV, Vokietija
1995 m.	Robert E. Lucas Jr. (1937–)	JAV
1996 m.	James A. Mirrlees (1936–), William Vickrey (1914–1996)	Jungtinė Karalystė, JAV
1997 m.	Robert C. Merton (1944–), Myron S. Scholes (1941–)	JAV
1998 m.	Amartya Sen (1933–)	Indija
1999 m.	Robert A. Mundell (1932–)	Kanada	už pinigų ir fiskalinės politikos skirtinguose valiutos kursuose analizę ir optimalios valiutos srities analizę.
2000 m.	James J. Heckman (1944–), Daniel L. McFadden (1937–)	JAV
2001 m.	George Akerlof (1940–), Michael Spence (1943–), Joseph Stiglitz (1943–)	JAV
2002 m.	Daniel Kahneman (1934–), Vernon L. Smith (1927–)	JAV ir Izraelis, JAV
2003 m.	Robert F. Engle III (1942–), Clive W.J. Granger (1934–)	JAV, Jungtinė Karalystė
2004 m.	Finn E. Kydland (1943–), Edward C. Prescott (1940–)	Norvegija, JAV	už indėlį į dinaminę makroekonomiką: laiko derinimą ekonomikos politikoje ir ekonominio ciklo varomąsias jėgas.
2005 m.	Robert J. Aumann (1930–), Thomas C. Schelling (1921–)	Izraelis ir JAV, JAV	už išplėstą konflikto ir bendradarbiavimo supratimą žaidimų teorijos analizėje.
2006 m.	Edmund S. Phelps (1933–)	JAV	už trumpalaikių tarptautinių kompromisų makroekonomikos politikoje analizę.
2007 m.	Leonid Hurwicz, Eric Maskin, Roger Myerson	JAV	už tai, kad padėjo optimalaus mechanizmo projektavimo teorijos pagrindus.