Čikagos mokykla

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Čikagos mokykla – laisvosios rinkos neoliberali ekonominė filosofija, ilgą laiką asocijuota su Čikagos universitetu. Susiformavo XX a. 3-ajame dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose. Žymiausi atstovai – Čikagos universiteto profesoriai M. Friedman, F. H. Knight, T. W. Schultz, G. J. Stigler.

Čikagos mokykla laikėsi požiūrio, kad ekonomikos teorija gali apsieiti be vertinimų, teigė, kad neoklasikinė kainų teorija tiksliai aprašo ekonominės sistemos veikimą, o išteklų paskirstymo problemą geriausiai išsprendžia laisvoji konkurencija. Jie atgaivino ir išplėtojo kiekybinę pinigų teoriją – monetarizmą. Pagal ją, ekonominį gyvenimą labiausiai reguliuoja pinigai, efektyviausiai – centrinio banko reakcija į pinigų paklausą. Čikagos mokyklos atstovai atsisakė požiūrio, kad pinigų apyvartos greitis pastovus. Funkcinį ryšį tarp pinigų apyvartos greičio ir pinigų paklausos nustatė remdamiesi 75 metų laikotarpio Jungtinių Amerikos Valstijų statistikos duomenimis; pinigų paklausai taikė bendrąją kainų teoriją. Iš pradžių jie neatsižvelgė į tai, kad pinigų politikos padariniai ateina vėliau nei numatyta prognozėse. Vėliau Čikagos mokyklos atstovai papildė teorijas teiginiais, kad pinigų kiekį reikėtų didinti palaipsniui ir po nedaug, riboti centrinių finansų įstaigų laisvę neleidžiant joms reaguoti staigiomis pinigų politikos reguliavimo priemonėmis.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tuo metu, kai didžiojoje pasaulio dalyje keinsizmas buvo vertinama, kaip ortodoksiška, griežtai nustatyta ekonomikos valstybinio reguliavimo reguliavimo teorija, Čikagos filosofija buvo įvardinama kaip neįprastai ekstremistiška, t. y. linkstanti į kraštutines pažiūras ir priemones. Nuo 1970 m. ji buvo pradėta vis dažniau pradėta vadinti pagrindine ir vyraujančia, o Čikagoje išugdyti ekonomistai dažnai vaidindavo pagrindinį vaidmenį žiauriame infliacijos ir rinkos liberalizavimo procese, prašliuožusiame per pasaulį XX a. 9-ąjį ir 10-ąjį dešimtmečius.

Pagal 2003 m. duomenis, net 22 iš 49 Nobelio premijos laureatų ekonomikos srityje buvo Čikagos universiteto nariai, studentai ar tyrinėtojai. Su šia mokykla yra siejama taip vadinama Šoko terapija – ideologinė ir politinė totalaus kontroliavimo ūkio decentralizacijos schema, 1980–2010 m. pritaikyta daugelyje pasaulio kraštų, kurios esmė – gamybos objektų bei kitos nuosavybės privatizacija. Deja, šie pasaulinio masto pokyčiai davę impulsų ir permainų gamybai bei prekybai pavertė ekonominiais skurdžiais šimtus milijonų žmonių, kurie buvo nepasiruošę ir neparengti rinkos ekonomikai įvairiose pasaulio valstybėse. Kita vertus ir ši ekonomistų mokykla nesugebėjo pasiūlyti bei įgyvendinti tvaraus vystymosi ekonomikos modelio: pasaulį ir toliau krečia retesnės ar dažnesnės ekonominės krizės tiek atskiruose kraštuose, tiek ir visuose kontinentuose vienu metu. 2008–2009 m. pasaulio ekonomikos krizė parodė neoliberalių ekonomikų nestabilumą ir atnešė milžiniškus nuostolius.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]