Sorų koplyčia
56°03′55″š. pl. 21°58′01″r. ilg. / 56.065260°š. pl. 21.966879°r. ilg.
 | |
|---|---|
| |
| Vyskupija | Telšių |
| Dekanatas | Žemaičių Kalvarijos |
| Savivaldybė | Plungės rajonas |
| Gyvenvietė | Jazdauskiškiai |
| Statybinė medžiaga | medis |
| Pastatyta (įrengta) | 1917 m. |
Sorų koplyčia, anksčiau vadinta Stonkaičių koplyčia – Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos koplyčia, stovinti Plungės rajone, Jazdauskiškių kaime, 5,5 km į pietvakarius nuo Žemaičių Kalvarijos. Pasiekiama nuo kelio 164 Mažeikiai–Plungė–Tauragė , pagal rodyklę „Gegrėnai 6 km“ pavažiavus 1 km į šiaurės vakarus. Koplyčia stovi Daugėlynės miško apsuptyje, įkalnėje, 100 m nuo vieškelio (pažymėto Sorų gatve). Už 0,6 km į rytus miške stūkso Žernių piliakalnis.
2009 m. gegužės mėn. koplyčia buvo remontuojama: restauruojami sienojai, lubos, langai, durys, koplytstulpis, stogas uždengtas gontais (2017 m. buvo su skardos danga), aptvertas šventorius.[1] Tų pačių metų birželio 12 d. Telšių vyskupas Jonas Boruta atšventino koplyčią ir šalia esančius kryžius bei koplytstulpius, ir po daugelio metų joje vėl vyko šv. Antano atlaidai.[2]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
XX a. pradžioje stovėjo Stonkaičių dvaras, kurį valdė Klemensas Daugėla. Šiandien iš dvaro belikusi tik ūkinio pastato dalis. Jo savininkus ištrėmus į Sibirą, Daugėlų dvaras pamažu nyko, galiausiai jį sunaikino gaisras.
1917 m. dvarininkas K. Daugėla pastatė Sorų koplyčią toje vietoje, kur, pasak legendos, XVII a. švedų sudegino bažnyčią. 1917 m. gruodžio 28 d. K. Daugėla kreipėsi raštu į Žemaičių vyskupą Pranciškų Karevičių leisti koplyčioje aukoti šv. Mišias. Taip ji tapo anksčiau žmonių vadinama mišiauna. 1918 m. tuometinis Sedos klebonas, Alsėdžių dekanas Kazimieras Genys ją pašventino, o šv. Mišias aukoti K. Daugėla prašė vyskupo leisti tuometiniam Mažeikių klebonui Jonui Strikui. Tarpukario laikais ir pokario metu koplyčioje žmonės rinkdavosi gegužinių bei birželinių pamaldų, o prieš Sekmines – kryžaunų dienų giedoti.
Senieji gyventojai prisimena, kad K. Daugėla save laikė Žemaičių Kalvarijos parapijiečiu ir miestelio bažnyčioje turėjo net atskirą suolą – „kalėdarką“. Koplyčia, kaip spėjama, atsirado ne tik K. Daugėlos, bet ir dvarininko žmonos iniciatyva. Ji – kilusi iš garsios Radvilų giminės, buvusi labai religinga.
1944 m. Žemaičių Kalvariją užėmus sovietinei armijai, į Daugėlų dvarą persikėlė vienuoliai marijonai. Sorų koplyčioje jie aukodavo šv. Mišias, tuokė poras, krikštijo naujagimius. Tai būdavo daroma šiltuoju metų laiku, o žiemą parapijiečiai rinkdavosi į dvarą, kurio vienoje dalyje buvo įrengta koplytėlė. Prasidėjus okupacijai, dvaro šeimininkai buvo ištremti. Iš ten grįžo tik K. Daugėlos žmona ir tapo kampininke savo dvare. Tokia pat liūdna kampininkės dalia sovietiniais metais laukė ir koplyčios. Kurį laiką ją prižiūrėjo Martynas Simonavičius, kuriam K. Daugėla, prieš išvežamas, perdavė Sorų koplyčios raktus. Vėliau ji palikta likimo valiai. M. Simonavičius, bandydamas koplyčią apsaugoti nuo laiko ir ugnies, ją visą buvo apkalęs metalinėmis konservų dėžutėmis. Vėliau teko jas nuimti, nors tai nebuvo lengva.
Žmonių pasakojimu, varpinės bokštelyje buvęs labai skambus varpas, bet per visus perversmus kažkur dingęs, kaip ir Marijos skulptūra. Tuoj už Sorų koplyčios yra buvusios kapinaitės, kuriose buvo palaidota daug kūdikių, mažų vaikų. Manoma, kad pokario metais po koplyčia buvęs partizanų bunkeris. Galėjęs būti ir paslėptas įėjimas iš miško, per kurį partizanai patekdavo į rūsį po koplyčia. O toks įėjimas turėjo būti, nes koplyčia, nors ir miške, yra gana atviroje aikštelėje. Kadangi atnaujinant koplyčią grindys nebuvo keičiamos, ši versija liko nepatikrinta.
Nežymiu takeliu pasukus per mišką, randamas tvorele aptvertas kapas su kryžiumi. Karo metais į Daugėlynės mišką parašiutais buvo nuleisti keli rusai desantininkai. Vokiečiai juos iškart pagavo, čia pat sušaudė ir užkasė. Sovietiniais metais kapavietę prižiūrėjo netoliese esančios mokyklos mokiniai. Atgimimo metais šiuo kapu pasirūpino tikintieji, aptvėrę ir pastatę kryžių. Neatmetama, kad tarp žuvusiųjų galėjo būti ir katalikų, gal net ir lietuvių, bet tada niekas nieko nesiaiškino, o įvardino vienu vardu – rusai.
Pavadinimo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Žemaitiškai sora, arba sorai, reiškia barnį, nepasitenkinimą, pyktį. Manoma, kad koplyčia pavadinta Sorų todėl, kad statyta ant trijų parapijų – Alsėdžių, Gegrėnų ir Žemaičių Kalvarijos – ribos, be to, sudėtingu Pirmojo pasaulinio karo metu. Gal prisiminta ir švedų sudeginta bažnyčia. Tai ženklas ir prašymas, kad liautųsi karai, nesutarimai, neapykantos.
