Skroblus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Dzukijos nacionalinis parkas.png
Skroblus
Skroblaus žiotys
Skroblaus žiotys
Ilgis 17,3 km
Baseino plotas 76,1[1] km²
Vidutinis debitas 0,7 m³/s
Ištakos Bobos daržo šaltinis
Žiotys Merkys
Šalys Lietuvos vėliava Lietuva
Commons-logo.svg Vikiteka SkroblusVikiteka

Skroblus – Lietuvos upelis, tekantis Varėnos rajone; Merkio kairysis intakas.

Skroblaus ištakos – Bobos daržo šaltinis, netoli Margionių kaimo. Ištakose upelio plotis siekia vos metrą, tačiau paskui išplatėja. Visą savo kelią jis teka pušynais (Dainavos giria) šiaurės link. Įteka Merkin 11,2 km nuo jo žiočių, šalia Trasninko kaimo.

Hidrografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Debitas upelio pradžioje – 8 litrai per sekundę, o ten, kur jis įteka į Merkį – 700 litrų per sekundę. Vidutinis nuolydis – 1,8 m/km. Skroblus tebegilina savo vagą, o jo slėnyje daugumoje duburių tęsiasi šaltinėtų šlaitų slinkimas arba sufozijos reiškiniai. Sufozijos cirkų, taip pat aktyviai vienoje vietoje besivystančių, Lietuvoje daugiau nežinoma. Kai kurie jų labai įspūdingi – gilūs, stačiašlaičiai, ūksmingi.[2]

Tiltelis per Skroblų Dubininke

Skroblaus baseine gausu nenuotakių lomų. Dviejose iš jų telkšo ežerėliai – Bakanausko ežeras ir Ežeraitis. Viename duburyje slūgso žemapelkė – Skerdzimų pieva. Į Skroblų srūva daugybė šaltinių: Bironių, Gaidžio, Kupriuko duobelė, Alekniškių duobelė, Kapiniškių duobelė, Giraitės, Virduoklių, Čirštų, Žvairių duobelė, Duburių upelis, Pylimo (Cilnios), Kubilnyčia. Dėl gausių šaltinių vandens lygis per metus labai mažai kinta (~10 %). Vandens mineralizacija maža (222–245 mg/l).[3]

Ekologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skroblaus slėnis pasižymi ypatingomis gamtinėmis sąlygomis ir didele bioįvairove. Dėl glūdinčio ežerinio mergelio sluoksnio čia paplitę kalkingą dirvą mėgstantys augalai. Skroblaus aukštupį juosiančiose Kapiniškių pievose auga labai reti augalai – kalninė arnika, Gorskio pūtelis, šakotasis šiaudenis, sausuose šlaituose auga didžiažiedė juodagalvė, lieknoji plukė, pamiškėse – tamsialapis skiautalūpis.[4]

Skroblus priskiriamas prie upėtakinių upelių, nors dėl šiltesnio vandens vasarą artimas kiršliniams. Jame rastos 162 vandens bestuburių rūšys. Iš žuvų būdingiausios yra trispyglė dyglė, margasis upėtakis, paprastasis kūjagalvis, rainė, dažnai pasitaiko vėgėlės, strepečiai. Į žemupį iš Merkio užklysta kiršliai, kuojos, paprastosios ir srovinės aukšlės, devynspyglės dyglės. Skrobluje gana gausiai gyvena mažoji nėgė, pakrančių dumble gyvena jos lervos (graužvirbos).[4] Skroblaus vagą, ypač aukštupį, tvenkia bebrai, žemupyje nemaža ūdrų.[4]

Skroblus Rudnelėje

Skroblaus pakrantėse gyvena ~100 rūšių paukščiai. Bebrų tvenkiniuose plaukioja klykuolės, didžiosios antys, rudagalvės kryklės, į žemupį iš Merkio užskrenda tulžiai, žiemą žiotyse medžioja vandeninis strazdas, o prie neužšąlančių šaltinių laikosi ilgasnapė vištelė. Pakrančių šlapynėse medžioja baltasis gandras, pilkasis garnys, retai – juodasis gandras. Aukštupio nendrynuose peri nendrinės startos, mažosios krakšlės, didžiosios krakšlės, karklinės nendrinukės, ežerinės nendrinukės, pievose – kalviukai, kiauliukės.[5] Kapiniškių pievose suskaičiuotos 137 laukinių bičių rūšys (40 % Lietuvos bičių rūšių), iš jų 4 – įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą.[6]

1974 m. buvo sudarytas Skroblaus landšaftinis draustinis (1817 ha), o 1986 m. – Skroblaus hidrologinis draustinis (>8000 ha). Nuo 1991 m. visas upelio slėnis ir beveik visas baseinas patenka į Dzūkijos nacionalinį parką. Skroblaus versmės paskelbtos gamtos paminklu. Aukštupys saugomas kaip Kapiniškių kraštovaizdžio draustinis, o prie Rudnios kaimo yra Skroblaus rezervatas, kuriame yra uždrausta bet kokia ūkinė veikla ir žvejyba.[4]

Reikšmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Upėvardis kildinamas nuo medžio pavadinimo skroblas[7].

Prie upelio įsikūrę šie dzūkų kaimai: Margionys, Kapiniškiai, Rudnelė, Dubininkas.

Rudnelėje gyvenusi grafikė Gražina Didelytė Skroblaus upelį pavaizdavo viename savo žymiausių ciklų – „Skroblaus vingiai“.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. B. Gailiušis, J. Jablonskis, M. Kovalenkovienė. Lietuvos upės: Hidrografija ir nuotėkis. Kaunas: Lietuvos energetikos institutas, 2001, 432 psl..
  2. Česlovas Kudaba, Gediminas Motūza. „Geologinių įvykių liudininkai“ Mūsų gamta, 1981 m., nr. 6. p. 8–9.
  3. K. Kilkus, G. Valiuškevičius. „Gyvybingieji Skroblaus šaltiniai“, iš: Kapiniškiai. Rudnia. Dubininkas. Marcinkonys: Dzūkijos nacionalinis parkas, 2005.
  4. 4,0 4,1 4,2 4,3 Mindaugas Lapelė. „Lieknųjų plukių švytėjimas“, iš: Kapiniškiai. Rudnia. Dubininkas. Marcinkonys: Dzūkijos nacionalinis parkas, 2005.
  5. Eugenijus Drobelis. „Skroblaus paukščiai“, iš: Kapiniškiai. Rudnia. Dubininkas. Marcinkonys: Dzūkijos nacionalinis parkas, 2005.
  6. Virgilijus Monsevičius. „Laukinės bitės“, iš: Kapiniškiai. Rudnia. Dubininkas. Marcinkonys: Dzūkijos nacionalinis parkas, 2005.
  7. Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas.  – Vilnius: Mokslas, 1981.