Gražina Didelytė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Gražina Didelytė-Abaravičienė (1938 m. spalio 2 d. Kaunas2007 m. sausio 2 d. Vilnius) – Lietuvos grafikė, knygų iliustratorė.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė 1938 m. spalio 2 d. Kaune. Tėvas Albertas Didelis – buhalteris, mama – Stasė Katiliūtė – Didelienė, ekonomistė, sovietiniais metais neturėjo darbo ir vertėsi nuomojamame darže augindama bei pardavinėdama daržoves, gėlės, vaisius. Sesuo Aldona – architektė. 1957 m. baigė Kauno Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą. Įstojo į Kauno Politechnikos institutą studijuoti chemiją. Po metų įstojo į to paties instituto statybos fakultetą architektūros specialybę. Baigė tris kursus ir 1961 m. perstojo į Lietuvos dailės institutą, grafikos specialybę. Į pirmą kursą buvo priimta kaip kandidatė. Čia ji mokėsi 1961–1967 m. Profesoriaus V. Jurkūno vadovaujama apgynė diplominį darbą.
Dar studijų metais, 1966 m. mirė G. Didelytės tėvas. Baigusi Dailės institutą, sukūrė savo šeimą. Gyveno vargingomis sąlygomis, pusrūsyje augino nepagydomai sergančią dukrelę. Netekusi šeimos, grįžo gyventi į Kauną pas mamą.
Nuo 1968 m. pradeda aktyvią kūrybinę veiklą. Dalyvauja parodose Lietuvoje, užsienyje, iliustruoja knygas. Daugelis kūrinių apdovanojami diplomais, medaliais, ypač už ekslibrisus.
Sovietiniais metais G. Didelytė platino draudžiamą spaudą, dalyvavo pogrindinėje veikloje. Dar besimokydama Kauno Politechnikos institute priklausė kraštotyrininkų būreliui. Dalyvavo Užgavienių, Joninių šventėse, Didžiuosiuose atlaidose Žemaičių Kalvarijoje. Su etnografais, kraštotyrininkais 8 – 9 dešimt. ji dalyvaudavo žygiuose, kurie buvo kaip pasipriešinimo okupacijai apraiška: žygis Simono Daukanto taku nuo Lenkimo iki Vilniaus; Liudviko Rėzos pėdsakai Karaliaučiuje, Preiloje; Prano Vaičaičio pėdsakai Zanavykų krašte; žygis dievdirbių gyvų ir mirusių pėdomis, knygnešių pėdomis; Vinco Svirskio kryžių lankymas; 1863 m. sukilimo dalyvių žygis ir kt. Už tokią veiklą G. Didelytė buvo kviečiama į saugumą, jai buvo grasinama uždrausti dalyvauti parodose, išvykti į užsienį.
Žygių metu piešdavo istorines vietas, architektūros paminklus, gamtos vaizdus, sutiktus kaimo žmones. 1977 m. sausio 13 d. Kaune Laimos Šinkūnaitės bute Lietuvių gatvėje G. Didelytė surengė "Bobučių" parodą, kurioje buvo eksponuojami kelionių po Lietuvą įspūdžiai, sutiktų kaimo močiučių, bobučių portretai, užrašyti dainų posmai. Lygiai po metų tame pačiame bute G. Didelytė surengė "Diedukų" parodą, skirtą žygių metu sutiktų senolių, bočelių, diedulių portretams. 1979 m. šiame bute surengiama dar viena "Trijų Karalių" paroda, skirta tėviškės gamtos vaizdams. Šios neįprastos parodos sulaukė susidomėjimo, lankytojų. Jų metu vykdavo vakaronės su liaudies dainomis (jose dalyvavo ir Veronika Povilionienė).
1977 m. G. Didelytė kartu su mama persikraustė gyventi į Vilnių. Draugams užtariant jai buvo suteiktos dirbtuves. Dailininkė aktyviai dalyvavo Vilniaus kultūriniame gyvenime Lietuvos laisvės atgavimo veikloje.
Dailininkė be galo mylėjo gamtą. Kartą perbrido išilgai visą šaltą Skroblaus upelį, piešdama krantus. Šio žygio metu, G. Didelytė Rudnelės kaime atrado sau sodybą. Pasitraukus iš Vilniaus šurmulio, atokioje sodyboje dailininkė pasilikdavo gyventi ir per žiemas. Čia intensyviai kūrė. Įsimintinos jos parodos gamtoje – "Rudnios raisto dienos ir naktys". 2005 m. G. Didelytė įgyvendino savo svajonę – savo sodyboje įkūrė galeriją "Andeinė" savo kūriniams eksponuoti.
2006 m. vėlyvą rudenį dailininkė susilaužė kairiąją ranką, todėl turėjo apsistoti Vilniuje. Deja, į savo mylimą sodybą jau nebegrįžo. Dailininkė mirė 2007 m. sausio 2 dieną.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sukūrė estampų, daugiausia ofortų (ciklai: „Giesmė apie medį“, 1970 m., „Svirskio Lietuva I-II“, 1975 m., „O tėviške“, I–VII, 1976 m., pagal J. Marcinkevičiaus poeziją, „V. Mykolaičio-Putino atminimui“ I–II, 1978 m., „Akimirkos“ 1982 m., „Rudnios raistas“ I–IV, 1991 m.), apie 700 ekslibrisų (Vytautas Kubilius, Bronius Kutavičius, Danielius Sadauskas, 1983 m.), smulkiosios grafikos kūrinių, piešinių, iliustravo knygų. Kūryboje vyrauja metaforiški žmogaus būties ir vidinių būsenų vaizdai, lietuvių mitologijos ir etnografijos, nuo devintojo dešimtmečio pab. – tremties ir rezistencijos temos. Pelnė tarptautinių dailės parodų apdovanojimų:

  • 1974 m. XV Europos ekslibrisų kongresas Bele (Slovėnija) – pirmoji premija
  • 1978 m. XVII Europos ekslibrisų kongresas Lugane (Šveicarija) – pirmoji premija
  • 1973, 1975, 1984 ir 1990 m. Ekslibrisų bienalėje Marienburge (Lenkija) – medalis
  • 1985 m. Pakruojo tarptautinis ekslibrisų konkursas "Ex libris. Pakruojis - 400" – laureatė, pirmoji premija
  • 2001 m. Tarptautinis ekslibrisų konkursas, skirtas Šiaulių J. Janonio gimnazijos 150-osioms metinėms – pirmoji premija ir kt.


2006 m. Italijos J. V. Gėtės instituto išleistoje pasaulio intelektualų antologijoje "Pasaulėvaizdis" šalia žymiausių pasaulio veikėjų (tokių kaip Kofi Ananas, Vaclovas Havelas, Dalai Lama, Česlovas Milošas ir kt.) minčių, šalia 128 pasaulio dailininkų buvo patalpintas ir Gražinos Didelytės kūrinys "Ikaras".
2007 m. Amerikos bibliografijos institutas Gražiną Didelytę paskelbė "Metų moterimi".



Nuo 1968 m. dalyvavo dailės parodose. Surengė apie 30 individualių parodų Lietuvoje, Čekoslovakijoje (1977 m., 1983 m.), Lenkijoje (1977 m.), Latvijoje (19841985 m.), Suomijoje (19931994 m.), Japonijoje (1996 m.)
Gražinos Didelytės meno gerbėjai surengė jos kūrinių parodas Australijoje, Šiaurės Amerikoje, Japonijoje. [1]

Iliustruotos knygos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lijana Šatavičiūtė. Gražina Didelytė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 678 psl.



Gražina Didelytė mūsų atminty. – Vilnius, 2008 m.
Vytenis Rimkus, Gražina Didelytė. Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai. – Vilnius, 1984 m.