Sikorski Ilja Muromec

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ilja Muromec
Tipas Keleivinis laineris, bombonešis
Gamintojas Russo-Balt
Kūrėjas Igoris Sikorskis
Gamybos metai 1913-1917 m
Pirmas skrydis 1913 m
Pagrindiniai naudotojai Rusijos Imperijos KOP
Ukrainos Liaudies Respublikos KOP
Lenkijos KOP
Sovietų Rusijos KOP
Pagaminta vnt. > 85 vnt.

Ilja Muromec (rus. Илья Муромец) (Sikorsky S-22, S-23, S-24, S-25, S-26 ir S-27) XX a. antrajame dešimtmetyje Rusijos Imperijoje sukurta keturmotorių keleivinių lėktuvų ir sunkiųjų bombonešių serija.[1] Orlaivis buvo pavadintas Kijevo Rusios bylynose aprašyto slavų mitinio herojaus Iljos Muromiečio vardu.[2] Lėktuvas buvo tolimesnė Igorio Sikorskio sukurto pirmojo pasaulyje keturmotorio bombonešio „Russky Vityaz“ arba „Le Grand“ evoliucija.[3] 1913 m. pasirodęs „Ilja Muromec“ buvo kuriamas kaip avialaineris, savo keleiviams siūlęs to meto naujovę – erdvų uždarą saloną bei tualetą. Jis tapo pirmuoju serijiniu būdu gamintu keturmotoriu lėktuvu.[4] Pirmojo pasaulinio karo metais „Ilja Muromec“ buvo pertvarkytas į pirmąjį pasaulyje keturmotorį bombonešį, jog pagrindu Rusijos Imperijos KOP buvo suformuotas strateginių bombonešių dalinys.[5] Šie lėktuvai puikiai pasirodė ankstyvoje karo stadijoje, nes Centrinės valstybės analogiškus orlaivius sukūrė gerokai vėliau.[6]

Konstrukcija ir gamyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Russky Vityaz

„Ilja Muromec“ (Sikorsky S-22) autorius – aviakonstruktorius Igoris Sikorskis. Lėktuvas 1913–1917 m. gamintas Sankt Peterburge įsikūrusioje Rusijos ir Baltijos vagonų gamykloje (RBVZ).[7] Lėktuvo prototipu buvo keturmotoris S-21 „Russky Vityaz", kuris, savo ruožtu buvo dvimotorio „Le Grand" ir tandeminio keturmotorio „Bolshoi Baltisky" evoliucija.

Konstrukciškai „Ilja Muromec" buvo medinis, drobe trauktas pusantrasparnis biplanas.

„Ilja Muromec" buvo kuriamas kaip prabangus avialaineris. Pirmą kartą aviacijos istorijoje jame buvo įrengtas uždaras keleivių salonas, patogios pintos kėdės, miegamasis, holas ir net pirmasis lėktuvo tualetas. Lėktuvo salonas buvo šildomas variklių kuriama šiluma ir apšviečiamas elektra.[8] S-22 pilotų kabinoje galėjo tilpti 2-3 asmenys – šturmanas, mechanikas, radistas. Abiejose fiuzeliažo pusėse įrengtos angos leido mechanikams skrydžio metu išlipus ant apatinių sparnų aptarnauti variklius. Pirmajame modelyje buvo įrengti skirtingi keleivių salonai – iš karto už pilotų kabinos buvo po du didelius langus iš abiejų pusių turintis salonas, už jos – privati kajutė, kurioje su gultu, mažu staliuku ir spinta.

Elektros energiją teikė vėjo varomas generatorius, šildymui buvo naudojamos dvejais dvejais ilgais salono apatiniuose kampuose nutiestais vamzdžiais judančios vidinių variklių išmetamosios dujos.[4]

Nepaisant daugelio inovacijų, lėktuvo skrydžio prietaisai buvo primityvūs. Lėktuvo pilotas galėjo naudotis keturiais tachometrais, kompasu, primityviu aukščiamčiu, oro greičio indikatoriumi, du stikliniai „U“ formos vamzdeliai su rutuliuku atliko posvyrio indikatoriaus funkciją, keletas horizontalių strypų, sumontuotų vertikaliai ant fiuzeliažo nosies, buvo naudojami įvertinti kilimo ir leidimosi kampus.[9] Vėlesniuose, bombonešių, variantuose papildomai buvo montuojamas slydimo indikatorius ir elementarus bombardavimo taikiklis.[10]

Orlaivio brėžinys

Pirmą kartą „Ilja Muromec“ (gamyklinis Nr. 107) pakilo 1913 m. pabaigoje. 1914 m. vasario 11 d. antrasis prototipas (gamyklinis Nr. 128) pakilo pirmajam demonstraciniam skrydžiui su 16 keleivių. Tai buvo pervežtų keleivių skaičiaus pasaulio rekordas.[11][12] 1914 m. birželio 30 d. ir liepos 12 d. su šiuo lėktuvu pasiektas naujas pasaulio rekordas – nuskrista apie 1200 km iš Sankt Peterburgo į Kijevą. Pirmasis etapas truko 14 valandų ir 38 minutes su vienu sustojimu Oršoje pasipildyti degalų. Atgalinis skrydis su sustojimu Novosokolnikuose užtruko dar trumpiau – apie 13 valandų.[13] Pasak paties Sikorskio, „1600 mylių (2600 km) skrydis įtikinamai įrodė didelių daugiamotorių lėktuvų vertę. Po jo kariuomenė užsakė dešimt keturis „Ilja Muromecus", o gamyklos darbuotojai buvo be galo patenkinti šiuo dviejų metų sunkaus darbo rezultatų įvertinimu.[14] Sikorskio nuopelnus caras Nikolajus II įvertino Šv. Vladimiro ketvirtojo laipsnio ordiną, pasirūpino atleidimu nuo karo prievolės ir pažadėjo kad Valstybės Dūma jam skirs 100 000 rublių dotaciją. 1914 m. liepos mėn. Krasnoje selo vykusių karinių manevrų metu Nikolajus II B tipo „Ilja Muromec" karinį prototipą Nr. 128 pakrikštino „Kijevskiu“.[15][16]

„Ilja Muromec" buvo išbandytas su slidėmis ir pontonais. Jo kūrėjas planavo tolimesnes šio orlaivio modifikacijas. 1914 m. pabaigoje buvo planuojama pradėti kelevinius keleivinius skrydžius naudojant „Ilja Muromec".[5]

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Sikorskis gavo nurodymą pertvarkyti lėktuvą į „karinį „V" tipo Ilja Mouromec – pirmąjį pasaulyje specialiai sukurtą sunkesniu už orą bombonešį".[17] Naujasis sunkusis bombonešis, taip pat plačiai naudotas ir žvalgybinėms misijoms,[18] buvo šiek tiek mažesnis ir lengvesnis nei „A“ tipo keleivinis lėktuvas. Jame buvo įrengti vidiniai stelažai 800 kg bombų, taip pat montuota iki devynių kulkosvaidžių lizdų. „Muromec“ (varintas S-25) 1916 m. kovo mėn. tapo pirmuoju orlaiviu su uodegos šaulio lizdu.[19] Varikliai buvo apsaugoti 5 mm storio šarvaid.[5]

Eksploatacijos istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Josipas Baško, Kijeve dislokuoto „Ilja Muromeco“ pilotas

Pirmojo Pasaulinio karo pradžioje iš pradinės dešimties orlaivių serijos buvo pagaminti tik du „Ilja Muromec“.[20] „Ilja Muromec" į Rusijos KOP oficialiia buvo priimtas 1914 m. rugpjūtį. Jų pagrindu 1914 m. gruodžio 10 d. buvo suformuota pirmoji dešimties bombonešių eskadrilę. Jos orlaivių skaičius 1916 m. viduryje išaugo iki 20.[21] Fronte šio lėktuvai naudoti nuo 1915 m. vasario 12 d., daugiausiai prieš Vokietiją.[22]

Vokiečių naikintuvų pilotai vengė atakuoti šiuos bombonešius dėl jų gynybinės ugnies galios.[18] Iš uodegos atakuojantys naikintuvai taip pat patirdavo keturių didelių variklių propelerių sukuriamą turbulenciją.[23]

Pirmasis šio tipo lėktuvas buvo numuštas 1916 m. rugsėjo 12 d. (pagal Julijaus kalendorių), kovoje su keturiais vokiečių „Albatros" naikintuvais, iš kurių tris jam pavyko numušti. Tai taip pat buvo vienintelis mūšyje numuštas „Ilja Muromec". Mūšiuose buvo apgadinti dar trys lėktuvai, tačiau jiems pavyko grįžti į bazę.[18]

1913–1918 buvo pagaminti bent 83 vnt. „Ilja Muromec". Jais pirmą kartą buvo vykdyta daug naujų aviacijos operacijų – bombardavimas iš sunkiųjų bombonešių, bombonešių grupiniai antskrydžiai, naktinis bombardavimas, fotografinis bombardavimo žalos įvertinimas. Naudojant „Ilja Muromec" buvo sukurta vienišo bombonešio, dalyvaujančio oro mūšyje su keliais priešo naikintuvais, taktika.[24] Dėl nuolatinio ginklų tobulinimo labai išaugo bombardavimo efektyvumas.[25]

„Ilja Muromec“ S-23

Orlaivio ginkluotė nuolat kito, ją galėjo sudaryti įvairios kulkosvaidžių ir patrankų kombinacijos, apimančios 12,7 mm, 15,3 mm, 25 mm, 37 mm ir 7.62 mm kalibro Maksimo kulkosvaidžius, Ljuiso (Lewis) kulkosvaidžius, Madseno, Kolto (Colt) kulkosvaidžius ir Leonido Kurčevskio eksperimentinius beatatrankines patrankas. Bombardavimui buvo naudojamos įvairios bombų krovinio kombinacijos – nuo 50 kg, 100 kg iki 656 kg bombų, priklausomai nuo įgulos sudėties, kuro kiekio, kitos ginkluotės. Su trijų asmenų įgula ir dviem gynybiniais kulkosvaidžiais „V“ tipo „Ilja Muromecas“ galėjo pakelti 500 kg bombų krovinį.

Karo eigoje visi „Ilja Muromec“ lėktuvai atliko daugiau nei 400 skrydžių ir numetė 65 tonas bombų. 1917 m. pradžioje dėl nusidėvėjimo liko tik keturi kociniams skrydžiams tinkami bombonešiai. Kiti „Ilja Muromecai" buvo perkelti į mokomuosius dalinius.[18]

„Ilja Muromec" smarkiai įtakojo sunkiųjų bombonešių vystymąsi ir kitose šalyse. Rusijos vyriausybė ir pats Sikorskis Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos vyriausybėms pardavė brėžinius bei gamybos licenciją.[22] Nemažai šio lėktuvo elementų nusikopijavo ir Vokietijos gamintojai, ypač naudodami 1916 m. rugsėjį numušto lėktuvo dalis.

Lėktuvas Rusijos revoliucijoje ir po jos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Ilja Muromec“ S-27 E

Po 1917 m. vasario revoliucijos „Ilja Muromec" ir toliau skraidė su Rusijos imperijos karinias ženklais. Keletą šių lėktuvų perėmė besikurianti Ukrainos valstybė, orlaiviai ir pilotai perėjo į etmono ir generolo Pavlo Skoropadskio eskadrilę. Bent vienas „Ilja Muromec" atiteko Lenkijos kariuomenei.

Po Spalio perversmo Rusijos Respublikos kariuomenės eksploatuotus lėktuvus perėmė bolševikai, kurie sukurta Raudonoji armija juos naudojo iki 1919 m. vidurio.

Po karo buvo tęsiama jau pradėtų „Ilja Muromec" gamyba. Vienas orlaivis 1921 m. gegužės–spalio mėnesiais buvo naudojamas keleivių ir pašto pervežimui oro linija Maskva–Charkivas; dar penki buvo naudojami kituose maršrutuose.[26] Reguliariais reisais pervežus 60 keleivių ir dvi tonas krovinių sovietinė aviacijos vadovybė nusprendė, jog „Ilja Muromec“ buvo pernelyg susidėvėję, todėl 1922 m. spalio 10 d. lėktuvai buvo nurašyti. Paskutinis bombonešio „Ilja Muromec“ skrydis įvyko 1922 m. Serpuchovo oro šaudymo ir bombardavimo mokykloje.

Variantai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Ilja Muromec“ Nr. 107
Eksperimentinis lėktuvas, 1913 m.; su keturiais 100 AG (75 kW) galios Argus As I varikliais, vėliau sumontuoti du 200 AG (150 kW) Salmson 2M7 ir du Argus 115 AG varikliai. [27]
„Ilja Muromec" Nr. 107
Lėktuvas Nr. 107 pertvarkytas į hidroplaną, sumontuoti du 200 AG (150 kW) Salmson 2M7 ir du Argus 115 AG varikliai.[27]
„Ilja Muromec" Nr. 128 „Kijevski"
Eksperimentinis lėktuvas, 1914 m.; du Argus 140 AG varikliai ir du Argus 125 AG varikliai.[27]
„Ilja Muromec" S-22 „A" tipas
Neginkluotas mokomasis, 1913 m. pagamintas 1 vnt., naudotas Gatčinos aviacijos mokykloje.
„Ilja Muromec" S-23 „B" tipo bombonešis
Bombonešis. Pirmasis skrydis: 1914 m., eksploatuotas nuo 1914 m. rugpjūčio mėn. Ginkluotė: viena 37 mm kalibro patranka, vienas 8 mm kulkosvaidis; pagaminti šeši vienetai (įvairiai modifikuoti).
Nr. 135, 1914 m.; keturi „Argus" 130 AG varikliai.
Nr. 136, 137, 137, 139; 1914 m.; du „Salmson" 200 AG galios varikliai ir du „Salmson" 136 AG galios varikliai.
„Ilja Muromec" S-23 „V" serija
Bombonešis, pirmasis skrydis 1914 m., su keturiais „Sunbeam Crusader" V-8 148 AG galios varikliais.
„V" tipas Nr. 151, 1915; su keturiais Argus varikliais po 140 AG.
„V" tipas Nr. 159, mokomasis lėktuvas, 1915 m.; sumontuoti du „Sunbeam Crusader" 225 AG galios V-8 varikliai.
„V" tipas Nr. 167, 1915; su keturiais 150 AG galios varikliais RBVZ-6.
„Ilja Muromec" „S-24 G-1" serija
Bombonešis, Pirmasis skrydis 1914 m.; pagaminta 18 vnt.
„Ilja Muromec" „S-25 serija
Bombonešis, Pirmasis skrydis 1915 m.; pagaminti 55 vnt.
„Ilja Muromec" „S-25 G-2" „Russobalt“
Bombonešis su keturiais RBVZ-6 varikliais po 150 AG, 170 kg bombų, penki kulkosvaidžiai.
„Ilja Muromec" „S-25 G-3" „Renobalt“ serija
Bombonešis su dviem „Renault" varikliais po 220 AG ir dviem RBVZ-6 varikliai po 150 AG, 190 kg bombų, šeši kulkosvaidžiai.
„Ilja Muromec" „S-26 D-1" DIM serija
Bombonešis, pirmasis skrydis 1916 m., su keturiais 150 AG galios „Sunbeam varikliais; pagaminti 3 vnt.
„Ilja Muromec" „S-27 E" serija
Bombonešis, pirmasis skrydis 1916 m., su keturiais Renault varikliais po 220 AG; pagaminti 2 vnt. [18]

Operatoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kariniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rusija Rusijos Imperija/Rusijos Respublika
  • Императорскій военно-воздушный флотъ - karinis oro laivynas;
Sovietų Sąjunga Sovietų Rusija
  •  Рабоче-крестьянский Красный воздушный флот - karinos oro laivynas;
Lenkijos vėliava Lenkija
  • Siły Powietrzne - karinės oro pajėgos;
Ukrainian State Ukrainos Liaudies Respublika
  • Повітряний флот Української Народної Республіки - karinis oro laivynas

Civiliniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Replika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

S-22 kopija Monino aviacijos muziejuje.

1979 m. SSRS sukurtam filmui „Poema apie sparnus“ (rus. Поэма о крыльях) buvo sukurta realaus dydžio „Ilja Muromec" S-22 kopija.

Kopiją už 1,5 mln. rublių siūlėsi pagaminti Tupolevo konstruktorių biuras, tačiau filmo komandai pavyko susitarti su Rygos aviacijos instituto studentų konstruktorių biuru, kuris sutiko šią repliką pagaminti už 300 tūkst. rublių. Kopija skraidanti, varoma 210 AG galios čekoslovakiškais varikliais.[28] Lėktuvas komplektuojamas kartu su primontuojamu balkonu, kurį sumontavus „Ilja Muromec’as“ tampa panašus į savo pirmtaką „Russkij vitiaz'“. Filme buvo naudojamos abi šios lėktuvo modifikacijos.[28]

Po filamvimo šis orlaivis buvo perduotas į SSRS (vėliau – Rusijos) centrinį karinių oro pajėgų muziejų (Moninas, Maskvos sritis), kur ji yra viešai eksponuojama.[29]

Techniniai duomenys (Ilja Muromec tipai B, V, G, D ir E)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

B V G-1 D-1 E-1
Įgula 5 5-6 5-7 5-7 6—8
Gamybos metai 1913-1914 1914-1915 1915-1917 1915-1917 1916-1918
Ilgis, m 19,0 17,5 17,1 15,5 18,2
sparno mojis, m viršutinio 30,9 29,8 30,9 24,9 31,1
apatinio 21,0
Sparno plotas, m² 150 125 148 132 200
Svoris, kg tuščio 3100 3500 3800 3150 4800
pilno 4600 5000 5400 4400 7500
Kuro talpa 600 kg benzino ir tepalo
Skrydžio tukmė, val. 5 4,5 val.

10 val su papildomais bakais.

4 4 4,4
Skrydžio lubos, m 3000 3500 3000 ? 2000
Kilimo greitis 2000/30 2000/20 2000/18 ? 2000/25
Greitis, km/h maksimalus 105 120 135 120 130
Varikliai 4 vienaeiliai, skysčiu aušinami vidaus degimo varikliai
„Argus“,

140 AG

„RBVZ-6“,

150 AG

„Sunbeam Crusader“,

160 AG

„Sunbeam Crusader“,

150 AG

„Renault“,

220 AG

Propeleriai dvimenčiai, mediniai, fiksuoto žingsnio
Pagaminta, vnt 7 30 ? 3 ?
Ginkluotė 2 kulkosvaidžiai 350 kg bombų 4 kulkosvaidžiai

417 kg bombų

6 kulkosvaidžiai

500 kg bombų

4 kulkosvaidžiai

400 kg bombų

Lygiagrečiai kurti orlaiviai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

To paties laikotarpio, paskirties ir konfigūracijos orlaiviai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • (EN) Angelucci, Enzo. The Rand McNally Encyclopedia of Military Aircraft, 1914–1980. San Diego, California: The Military Press, 1983. ISBN 0-517-41021-4.
  • (EN) Cochrane, Dorothy and Von Hardesty. The Aviation Careers of Igor Sikorsky. Seattle, Washington: University of Washington Press, 1989. ISBN 978-0-295-96916-9.
  • (EN) Darcey, Alan, Thomas Kulikov and Victor Durkots. The Imperial Russian Air Service: Famous Pilots and Aircraft of World War I. Mountain View, California: Flying Machine Press, 1995. ISBN 978-1-891268-07-6.
  • (EN) Delear, Frank J. Igor Sikorsky: Three Careers in Aviation (Air & Space Series, No 24). New York: Bantam, 1992. ISBN 978-0-553-29701-0
  • (EN) Durkota, Alan E., T. Darcey and V. Kulikov. The Imperial Russian Air Service: Famous Pilots and Aircraft of World War I. Boulder, Colorado: Flying Machines Press, 1995. ISBN 0-9637110-2-4.
  • (EN) Finne, K. N. Igor Sikorsky: The Russian Years. Washington, D.C.: Smithsonian Books, 1987. ISBN 0-87474-274-9.
  • (RU) Finne, K. N. Русские воздушные богатыри И. Сикорского Moscow: AST, Harvest, 2005. ISBN 985-13-2878-2
  • (EN) Lake, Jon. The Great Book of Bombers: The World’s Most Important Bombers from World War I to the Present Day. St. Paul, Minnesota: MBI Publishing Company, 2002. ISBN 0-7603-1347-4.
  • (EN) Mackworth-Praed, Ben. Aviation: The Pioneer Years. London: Studio Editions, 1996. ISBN 1-85170-349-7.
  • (EN) Massenkov, Vladamir I., Boris Urinovski and Vadim I. Suvorov. Russia in ICAO to the 50th Anniversary of ICAO. Moscow: 1994. No ISBN.
  • (EN) Miller, Russell. The Soviet Air Force at War. Alexandria, Virginia: Time-Life books, 1983. ISBN 0-8094-3371-0.
  • (EN) Pember, Harry. Sikorsky Aircraft: From a Vision to Reality and Beyond. Stratford, Connecticut: Sikorsky Aircraft Corporation, 1999. No ISBN.
  • (RU) Полномасштабная реплика самолета „Илья Муромец“. Dzen.ru, 8 декабря 2019
  • (EN) Roustam-Bek-Tageev, LCol Boris. Aerial Russia: The Romance of The Giant Aeroplane. Austin, Texas: Alexander Palace Time Machine (Bob Atchison), 2011, Internet reprint of original 1917 edition.
  • (EN) Sikorsky, Igor. Story of the Winged-S: An Autobiography by Igor Sikorsky. New York: Dodd, Mead & Company, 1938. No ISBN.
  • (EN) Sikorsky, Sergei I. The Sikorsky Legacy (Images of Aviation). Charleston, South Carolina: Acadia Publishing, 2007. ISBN 978-0-7385-4995-8.
  • (EN) Taylor, John W. R. Jane’s Fighting Aircraft of World War I. London: Studio Editions, Reprint 2001. ISBN 1-85170-347-0.
  • (EN) Winchester, Jim. "Sikorsky Ilya Muromets. " Biplanes, Triplanes and Seaplanes (Aviation Factfile). London: Grange Books plc, 2004. ISBN 1-84013-641-3.
  • (EN) Woodman, Harry. Sikorsky Ilya Muromets Type Veh, (Windsock Datafile Special No.3 – Classics of WW1 Aviation Volume 3). Berkhamsted, Herts, UK: Albatros Productions Limited, 2000. ISBN 978-1-902207-13-1.
  • (RU) Khajrulin, M.A. (2018). Legendarnyj „Ilja Muromets“. Pervyj tjazhelyj bombardirovschik. Moscow: Jauza. ISBN 978-5-04-091056-4. 

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Woodman, Harry. „Ilya Muromets. „ Airfix Magazine, May 1985, p. 352.
  2. ↑ Lake 2002, p. 31.
  3. ↑ Sikorsky 1938, p. 95.
  4. ↑ 4,0 4,1 Sikorsky 1938, p. 96.
  5. ↑ 5,0 5,1 5,2 Massenkov et al. 1994, p. 23.
  6. ↑ Mackworth-Praed 1996, p. 202.
  7. ↑ Finne, K.N. (1987). Igor Sikorsky: The Russian Years. Smithsonian Institution Press. ISBN 0-87474-274-9.
  8. ↑ „Guide to Passenger Planes. „ Archyvuota kopija 2016-10-27 iš Wayback Machine projekto. The Aircraft Guide via AircraftToday.com. Nuoroda tikrinta: 25 April 2011.
  9. ↑ Finne, K.N. (1987). Igor Sikorsky: The Russian Years. Smithsonian Institution Press. ISBN 0-87474-274-9.
  10. ↑ Darcey et al. 1995, p. 38.
  11. ↑ Sikorsky 1938, p. 98.
  12. ↑ Finne, K.N. (1987). Igor Sikorsky: The Russian Years. Smithsonian Institution Press. ISBN 0-87474-274-9.
  13. ↑ Sikorsky 1938, pp. 102–117.
  14. ↑ Sikorsky, Igor (1952). The Story of the Winged-S. Dodd, Mead & Company. p. 117.
  15. ↑ Finne 1987, pp. 53–55.
  16. ↑ Windsock International, Vol. 6, #3, May/June 1990, p. 16.
  17. ↑ Loftin, Laurence K. Jr. „Part I: The Age of Propellers, Chapter 2: Design Exploration, 1914–18, Heavy Bombers. „ Quest for Performance: The Evolution of Modern Aircraft. Washington, D.C.: NASA Scientific and Technical Information Branch, 2004. Nuoroda tikrinta: 25 April 2011.
  18. ↑ 18,0 18,1 18,2 18,3 18,4 Sikorsky 2007, p. 10.
  19. ↑ Sergei I. Sikorsky with the Igor I. Sikorsky Historical Archives, Images of Aviation: The Sikorsky Legacy, Arcadia Publishing, 2007, Charleston SC, Chicago IL, Portsmouth NH, San Francisco CA, 128 p., ISBN 978-0-7385-4995-8
  20. ↑ Darcey et al. 1995, p. 33.
  21. ↑ Военно-воздушные силы // Советская военная энциклопедия (в 8 тт.) / под ред. Н. В. Огаркова. том 2. М.: Воениздат, 1976. стр.201-208
  22. ↑ 22,0 22,1 Winchester 2004, p. 224.
  23. ↑ Lienhard, John H. „Sikorsky’s Bomber. Episode No. 2371.“ Engines of our Ingenuity, 2008. Nuoroda tikrinta: 25 April 2011.
  24. ↑ Palmer, Scott W. "The Russian Origins of Strategic Air Operations. " Russia’s Great War and Revolution: Western Illinois University, 15 February 2011. Nuoroda tikrinta: 25 April 2011.
  25. ↑ "Knights of the Air: Sikorsky Superbomber. „ Diesel Punks, 7 October 2010. Nuoroda tikrinta: 25 April 2011.
  26. ↑ „Early Soviet Civil Aviation. „ Archyvuota kopija 2016-10-14 iš Wayback Machine projekto. Airlines and Airliners. Nuoroda tikrinta: 25 April 2011.
  27. ↑ 27,0 27,1 27,2 Khajrulin 2018, p. 21-45
  28. ↑ 28,0 28,1 Полномасштабная реплика самолета „Илья Муромец“. Dzen.ru, 8 декабря 2019
  29. ↑ „Central Air Force Museum“. Nuoroda tikrinta 28 October 2014.


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Sikorski_Ilja_Muromec&oldid=7141176"