Senoji vokiškoji mokykla
Senoji vokiškoji mokykla – tai viena iš šachmatų kompozicijos krypčių, kurios principų laikėsi grupė šachmatų kompozitorių (ne tik vokiečių), kūrusių nuo XIX a. septintojo dešimtmečio iki XX a. pradžios.
Senosios vokiškosios mokyklos atstovai svarbiais uždavinių bruožais laikė: sprendimo sunkumą, sudėtingumą ir kombinacijų grožį. Jie teigė, kad uždaviniams būtini gryni ir taupūs matai, pagrindiniuose variantuose – tykūs ėjimai; neleistinos trumpos ir grubios grėsmės; būtini variantai su klaidinančiais pėdsakais, artėjant sprendimo pabaigai ėjimai turėtų stiprėti, efektingos baltųjų figūrų aukos pagrindiniuose variantuose ir t. t.
Buvo laikoma, kad šių reikalavimų realizavimui geriausiai tinka 4-ar 5 ėjimų uždaviniai. Dviejų ėjimų uždavinys, kaip per daug trumpas ir nepakankamas kombinaciniam sumanymui įgyvendinti iš vis buvo atmetamas.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Recueil 1883
| |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| #4 Tiesioginis matas. Taupusis matas
1.Bd4! K×d4 2.Žd5 K×d5 3.Žc6 K×c6 4.Re4# 1...Kf3 2.Žd5 Ke2 3.Žf4+ Ke3/Kf3 4.Bd3# (3...Kf1 4.Bd1#) 1...Ke2 2.Žd5 Kf3 3.Žf4 Ke3 4. Bd3# (2….Kf1 3. Žf4 Kg1 4. Bd1)#[1] | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
Mokykla gavo savo pavadinimą, atsižvelgus į tai, kad apie 50 metų jos idėjos šachmatų uždavinių kūrybos klausimais bei uždaviniai, buvo spausdinami ir nagrinėjami, dar 1846 m. įkurtame, vokiečių šachmatų žurnale „Deutsche Shachzeitung“, nors mokyklos kompozitoriai buvo ne vien vokiečiai:
Johanas Bergeris (Johann Nepomuk Berger (1845-1933)) ir Konradas Bajeris ((Konrad Bayer 1828-1897) – austrai, iš Vienos buvo Konradas Erlinas (((Konrad Erlinger (Erlin-slapyvardis) (1856 –1944))[2], Maksas Feiglas (Maximilian Israel Feigl (1871-1942)) [3] Otomaras Nemo ( Othmar Nemo (1861-1942))[4].
Mokykla turėjo sekėjų ir kitose šalyse, tai: Jėspa Jespersenas (Karl Lorenz Jesper Jespersen (1848-1914 )) iš Danijos[5], Emilis Pradinja (Émile Léonard Pradignat (1844-1912)) iš Prancūzijos[6] ir kt.
Dėl įvairių šalių indėlio bandyta vadinti Kontinentine mokykla, bet tai neprigijo, kadangi daugelis vokiečių vedančių kompozitorių, tapdami Vokietijos šachmatų sąjungos kompozicijos sudarymo turnyrų trijų keturių ėjimų uždavinių prizininkais, įnešė svarų indėlį, kuriant pripažintus ir kitose šalyse (išskyrus Bohemija ir Angliją) vertinamus uždavinių kūrybos standartus.
Senosios vokiškosios mokyklos vystymasis vyko dviem skirtingais: pradinio ir suklestėjimo etapais (antroji XIX amžiaus pusė).
Pradininku laikomas Konradas Bajeris. Jis tobulai derino daugelį kompozicinių elementų. Turtingas turinys, taisyklingi matai, tykūs ėjimai, aukojamos figūros puošė sunkius ir sudėtingus jo keturių ar penkių ėjimų uždavinius.
Daugelio ėjimų uždaviniai, turėję išskirtinius pagrindinius variantus, buvo jo mėgstamas žanras. Jie tapo tolesnės šachmatų uždavinių kompozicijos plėtros sektinais pavyzdžiais.
Johanas Kotcas (Johannes Kohtz (1843-1918)) ir Karlas Kokelkornas (Carl Kockelkorn (1843-1914)) buvo aktyvūs vokiškosios mokyklos propaguotojai, o teorinius pagrindus pateikė Filipas fon Kletas (Maximilian Philipp Friedrich von Klett (1833 - 1910), iškeldamas į pirmą vietą šachmatų uždavinio sprendinio sunkumą, sudėtingumą ir kombinacijų grožį.
Johanas Bergeris, tobulindamas vokiškąją mokyklą, 1884 m. sudarė kodeksą šachmatų kompozitoriams iš 9 taisyklių. Jos buvo reikalingos uždavinių sudarymo konkursuose ir apie 20 metų mokyklos įtakos zonoje tarnavo teisėjams, vertinusiems konkursui pateiktus šachmatų uždavinius.[7][8]
J. Kotcas ir K. Kokelkornas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
J. Kotcas ir K. Kokelkornas ankstyvojo laikotarpio (1861-1868) m. knygoje „101 rinktinis šachmatų uždavinys“(išleista 1875 m.) dėstė, kad „uždavinio kombinacija turi dominti ir žaidėjus praktikus‘‘, o taip pat mintis, apie matų švarumą, ekonomiškumą. Jie suformuoja teiginį: „ Kiekvieno uždavinio šerdimi turi būti idėjinis variantas, kuriam pavaldūs papildomi variantai. Jei idėjinis variantas turi šalutinį sprendinį, uždavinio vertė smunka ir jis žlunga". Taip pat: „neteisinga uždavinį vertinti kaip visų variantų visumą“ Tai vienas iš principinių vokiečių ir anglų šachmatų kompozitorių skirtumų.
Knygoje nagrinėjama: variantų kokybės, tykių ėjimų, sprendinio sunkumų bei paskutinių ėjimų svarba. „Silpna pradžia gali būti pateisinama, jei po to seka puiki pabaiga; silpna pabaiga net ir prie geros pradžios, palieka prastą įspūdį.“
Nors autorius žinome kaip senosios vokiškosios mokyklos pagrindėjus, vėliau jie prisidėjo prie tolimesnės šachmatų uždavinių kompozicijos plėtros: 1903 m. Potsdame išleidę knygą " Indiškoji problema" (Das Indische Problem), davusią pradžią loginės šachmatų mokyklos formavimuisi.
F. Kletas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Senosios vokiečių mokyklos formavimuisi įtakos turėjo žymus to meto šachmatų kompozitorius Filypas Frydrichas Kletas . Jis savo nuostatas dėl šachmatų kompozicijos plėtros išdėstė 1878 m. Leipcige išleistame rinkinyje Schachoprobleme kur daug dėmesio skyrė uždavinio turiniui.
Jo nuomone uždavinio kombinacija turi būti taisyklinga ir turėti vienintelį sprendinį. Kombinacijos vertę lemia jos sudėtingumas ir grožis, sudėtingumo esmė slypi: minties gilumoje, sunkiai randamame sprendinyje. Tai priklauso nuo ėjimų pobūdžio.
Teigiamu privalumu laikomi ėjimai, kurie vyksta toli nuo priešininko karaliaus, o neigiamu – kai puolama, kertant figūras. Gražiu ėjimu laikomas baltųjų figūrų aukojimas, blogu – paralyžiuojantis aktyvias juodųjų figūras. Pirmenybė teiktina ėjimams be šachų. Kombinacijos grožis neatskiriamas nuo jos įvykdymo. Mato pozicijos turėtų būti taupios, joms pasiekti reiktų pasitelkti visas baltųjų figūras. F. Kletas pateikė galimų taisyklingų matų analizę.
Šių kūrybinių principų jis laikėsi savo kurtose kompozicijose, kuriose sunkiai randamas slaptas žaidimo planas, o netikėti ėjimai daro jo uždavinius sunkiai išsprendžiamus.
J. Bergeris[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Johanas Bergeris tiksliausiai ir geriausiai vokiečių mokyklos reikalavimus suformulavo knygoje “Šachmatų uždavinys ir jo kūrimo menas” (Das Schachproblem und dessen kunstgerechte Darstelllung), išleistoje 1884 m.,
Knyga turėjo tris dalis: teorinę, kur buvo išdėstyti uždavinio kompozicijos pagrindai ir reikalavimai meniškumui; praktinės dalies, susidedančios iš 100 autoriaus rinktinių uždavinių ir analitinės, skirtos rinkinio uždavinių struktūros nagrinėjimui. Paskutinėje dalyje, iliustruojant autoriaus uždaviniais iš rinkinio, buvo aptartos devynios taisyklės, kuriantiems šachmatų uždavinius:
- dvi pirmosios buvo dėl pagrindinio varianto ir mato grynumo bei taupumo reikalavimų;
- trečia – sprendinyje būtinai turi būti tykių ėjimų;
- ketvirta – dėl įžanginio ir viso sprendinio ėjimų skaičiaus;
- penkta - laikė neleistinomis trumpas, grubias ir forsuotas grėsmes. Pirmas ėjimas turi padėti pasiruošti slaptam idėjiniam žaidimui;
- šešta - rekomendavo padidinti uždavinio sprendimo sudėtingumą: plėsti variantų skaičių, kurti klaidinančius pėdsakus;
- septinta – siūlė pamažu stiprinti sprendinio ėjimus;
- aštunta – apie tokį sumanymo ir idėjų pasirinkimą, kuris leistų pagrindiniame žaidime įvykdyti ankstesnių taisyklių suformuluotus reikalavimus.
- devinta – reikalavo pirmykštės padėties legalumo.
Šių taisyklių laikymasis atsispindi ir J. Bergerio kūryboje. Tai sunkus pagrindinis variantas, kurį sudaro sudėtingi ėjimai, baltųjų figūrų aukos, taisyklingi matai, papildomi variantai, apsunkinantys sprendimo paiešką, pirminės figūrų padėties artumas praktinės partijos pozicijai ir t. t.[9]
Uždavinių sudarymo konkursai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Žymų indėlį populiarinant ir įgyvendinant vokiškosios mokyklos idėjas įnešė uždavinių sudarymo konkursai, kurie vykdavo kas dveji metai kartu su Vokietijos šachmatų sąjungos suvažiavimais: Leipcige 1879; Berlyne 1881; Niurnberge 1883; Hamburge 1885; Frankfurte prie Maino 1887; Vroclave 1889; Dresdene 1892. Į pirmąjį konkursą buvo siunčiami: trijų, keturių ir penkių ėjimų uždaviniai, o visuose likusiuose, išskyrus 1883 m., kur buvo ir 5 ėjimų sekcija, atskirai į trijų ir keturių ėjimų uždavinių atskiras sekcijas.
J. Kotcas ir K. Kokelkornas konkursuose, kur jie dalyvaudavo teisėjais, konkursų ataskaitose ir teoriniuose straipsniuose populiarino vokiškosios mokyklos idėjas.
Uždaviniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
J. Kotco ir K. Kokelkorno uždavinio pagrindiniame variante 1.Rb8 dc 2. Vc8 Kd4 3.Vc3+ Kxc3 4. Re5#, ar 3….Ke4 4. Vd3# arba 2… Ke4 3. Vf5+ Kxf5 4. Rd3# po dviejų pirmųjų ėjimų seka kombinacijos su valdovės auka ir po to - taisyklingieji matai. Papildomi variantai 1…Ke4 2.Vg6+ Kf3 Vxd3+, 1….Kd4 (RXc2) 2 Kd8 Kc5 3. Ve5+ ir t. t.
Jei pagrindine idėja laikyti valdovės auką ir sekusius taisyklinguosius matus, tai idėjai išreikšti pakaktų trijų ėjimo uždavinio. Išeitų, kad pirmas ėjimas - perteklinis, pažeidžiantis J. Bergerio 4-ąją taisyklę, tačiau tai ne visai taip, nes tai – nelengvai aptinkamas tykusis ėjimas, apsunkinantis sprendinio paiešką, o tokius skatina trečioji taisyklė.
Filipo von Kleto uždavinio pradinė, artima praktinei partijai, padėtis nesiunčia jokių ženklų, kaip jį išspręsti. Suspausta juodųjų karaliaus padėtis gali kelti minčių, kad ten jį ir reikia matuoti. Tačiau sprendime karalius matuojamas b7, arba f3 laukeliuose.
1. Ža4 sukuria grėsmę 2. Žd4+ 3. Bc5+. Pagrindinis variantas susidaro po 1…Kd5. Dabar negalima 2. Žb6#, nes karalius ištrūks per laukelį e4. Negalima ir 2. Žc3+ dėl 2…Kxc6.
Skubėti su žirgais neverta, reikia išlaukti ir pažiūrėti kur eis juodųjų karalius 2. Bb1. Manevras nesuprantamas, bet tik jis veda į tikslą. Jei 2…Kxc6 seka netikėtas 3. Žb6 ir po 3…Kb7 seka taisyklingasis matas 4. Ža5#.
Karalius matuojamas ir po 2…Ke4 3. Žc3+ Kf3 4. Bf1#
J.N. Bergerio uždavinyje pirmasis ėjimas sukelia grėsmę 2 Vxh6+ Kxd5 3.Rc6+, jei 2….f6 3.Žf4+. Pagrindinis variantas susidaro, kai karalius kertą bokštą 1…Kxd5 po jo seka tykus baltųjų ėjimas 2. Žxf7. Gresia 3. Ve5#, o jei 2....Rd4, seka valdovės auka 3. Ve4+ su dviem sekančiais taisyklingaisiais matais 3...fe 4. Žf4#,arba 3....Kxe4 4. Rc6# . Jei karalius traukiasi, kitas taisyklingasis matas po 2...Ke6 3. Ve5+ Kxf7 4. Ve8#. Dar vienas taisyklingasis matas skelbiamas po 1...Re3 2. Vxe3 f4 3.Žc4+ fe 4 Be5#.
Tęsiniai: 1…Žd6 2. Bxd6 Ke7 (2...Kxd6 3. Žg6+) 3. Kc6+ Kf8 4 Bd8#, 1. Ža5 (d8) 2.Rd7+ Kxd5 3.Žf6+ Kd6 4. Žg6(c6)# ar 2…Ke7 3.Vh4+ baigiasi grynaisiais matais.[10]
|
Konradas Bajeris
Le Palamede Francais
|
J. Kotcas, K. Kokelkornas
4591 Deutsche Schachzeitung,
|
Filypas fon Kletas
3989 Deutsche Schachzeitung,
|
Johanas Nepomukas Bergeris
4113 Deutsche Schachzeitung, p. 328 1876
|
Francas Šriuferis
Southern Trade Gazette 1884
| |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „Émile Léonard Pradignat“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2019 m. spalio 19 d..
- ↑ „Konrad Erlinger (10-02-1856 - 31-12-1944) Austrian composer“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2019 m. spalio 17 d..
- ↑ „Maximilian Israel Feigl (05-03-1871 - 30-11-1942) Austrian composer“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2019 m. spalio 17 d..
- ↑ „Nemo,Othmar (pseudo Otto Weiss) (31.10.1860 - 28.4.1942) Czechoslovakia“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2019 m. spalio 18 d..
- ↑ „Karl Lorenz Jesper Jespersen (01-08-1848 - 07-08-1914) Danish composer“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2019 m. spalio 17 d..
- ↑ „Émile Léonard Pradignat (??/??/1844 (Saujon) - 02/01/1912 (Saujon)) prancūzų šachmatų kompozitorius“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2019 m. spalio 17 d..
- ↑ „H. Weenink. The Chess problem. The old german school. 1926. p. 107“ (PDF) (anglų). Nuoroda tikrinta 2019 m. spalio 17 d..
- ↑ Шахматный словарь. М: Физкулура и спорт, 1964. – С.559.
- ↑ Antanas Vilkauskas. Šachmatų kompozicijos pagrindai. Vilnius: Mintis, 2002.— P. 49-50.
- ↑ Е.Умнов. Немецкая школа. Шахматная задача XIX века. М: Физкулура и спорт, 1960. – С.117
- ↑ „Conrad Bayer“ (vokiečių). Nuoroda tikrinta 2019 m. spalio 14 d..
- ↑ „Johannes Kohtz, Carl Kockelkorn“ (vokiečių). Nuoroda tikrinta 2019 m. spalio 14 d..
- ↑ „Philipp von Klett“ (vokiečių). Nuoroda tikrinta 2019 m. spalio 14 d..
- ↑ „Johann Nepomuk Berger“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2019 m. spalio 12 d..
- ↑ „Bokštas ir Rikis“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2019 m. spalio 14 d..
Išorinės nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- K. Bajerio uždaviniai
- J. Kotco ir K. Kokelkorno uždaviniai
- F. Kleto uždaviniai
- Johano N. Bergerio uždaviniai
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |