Šachmatų uždavinys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Šachmatų uždavinys – tai dirbtinė pozicija, kurioje, vienai iš pusių (paprastai baltiesiems) siūloma atlikti užduotį: (kaip taisyklė) per nustatytą ėjimų skaičių, skelbti matą.

Šachmatų uždaviniai aprėpia visas šachmatų kompozicijos dalis: tradicinę, netradicinę, pasakiškąją, ypatingąją.

Šachmatų rūšys naudojamos uždavinių sudarymui[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šachmatų užduotyje nurodoma kokia šachmatų rūšis panaudota uždavinio sudarymui. Jei nurodymo nėra – tai uždavinys sudarytas, naudojant klasikinių šachmatų taisykles. Toliau keletas šachmatų rūšių, naudojamų uždavinių sudarymuiː

Ilgiausių ėjimų, Andernacho, Kazanės, Madraso, Isardamo Kirkės (Kirkės atomo, Kirkės kamikadzės, Kirkės gegutės, Antikirkės ir Veidrodinės kirkės), Patrulių, Sargybinių, Einšteino, Kerti - eini, Cilindriniai, Berolinos šachmatai.

Uždavinių skirstymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal užduotį[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal užduotį ir šachmatų lentą jie skirstomi į:

tiesioginio, sutarto, atvirkščio, refleksinio, sutarto atvirkščio, serijinių ėjimų, ir tinklinių šachmatų lentų bei įrodomuosius, vaizduojamuosius ir matematinius šachmatų uždavinius.

Pagal figūrų skaičių[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Visų rūšių šachmatų kompozicijų uždavinius priimta klasifikuoti pagal esamų figūrų skaičių. Uždaviniai, kuriuose baltieji užduočiai vykdyti, be karaliaus turi tik vieną figūrą arba pėstininką, vadinami minimaliais. Pozicijos turinčios ne daugiau kaip penkias figūras vadinamos mažylėmis, 6 ar 7, – miniatiūromis, o nuo 8 iki 12 – meriditais. Pozicijos turinčios nuo 13 iki 24 figūrų pavadinimo neturi. Kartais jos vadinamos vidutinėmis. Jos skirstomos: į lengvas (13-16 figūrų), vidutines 17-20 fig.) ir sunkias (21-24 fig.) pozicijas. 17-20 figūrų pakanka daugeliui sumanymų įgyvendinti. Tokie uždaviniai sudaro daugumą.[1]

Uždavinio sprendinys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Uždavinio išsprendimas – tai autoriaus sugalvoto užduoties vykdymo vienintelio kelio radimas. Kuo labiau jis paslėptas, tuo uždavinys sunkesnis, stipresnis jo išsprendimo sukeltas estetinis pasitenkinimas. Tai pasiekiama, maskuojant pirmąjį ėjimą ir pačią kombinaciją, taip pat, suteikiant juodiesiems galimybę aktyviai gintis.[2].

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Antanas Vilkauskas. Šachmatų kompozicijos pagrindai. Vilnius: Mintis, 2002.— P. 64-119.
  2. Композиция шахматная. Шахматный словарь. М: Физкулура и спорт, 1964. – С.557.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]