RMS Carmania (1905)

RMS Carmania
RMS Carmania atvirlaiškis
Bendra informacija
Valstybė	Didžioji Britanija
Vėliava
Statytojas	John Brown & Company
Nuleistas	1905 m. vasario 21 d.
Plaukioja (-jo) nuo	1905 m. gruodžio 2 d.
Savininkas	Cunard Line
Namų uostas	Liverpulio uostas
Plaukiojo iki	1932 m.
Būsena	išardytas
Charakteristikos
Tipas	vandenynų laineris
Vandentalpa	19 836 t
Ilgis	198,2 m
Plotis	22 m
Varomoji jėga	Parsonso garo turbinos
Greitis	18 mazgų
Keleiviai	2 650: pirma klasė - 300 antra klasė - 350 trečia klasė - 2 000 nuo 1923 m. - 1 440

RMS Carmania – britų kompanijos „Cunard Line“ („Cunard Steamship Line Shipping Company“) keleivinis laineris, kuris Pirmojo pasaulinio karo metais buvo naudojamas kaip pagalbinis kreiseris Britų karališkajame kariniame jūrų laivyne. 1914 m. rugsėjo 14 d., prie Trindado salyno, „Carmania“ stojo į kovą su pagalbiniu kreiseriu „Cap Trafalgar“. Tai buvo pirmoji tokio tipo laivų kova, kurią laimėjo „Carmania“.

Kūrimo istorija ir konstrukcija

1897 metais vokiečių laineris „Kaiser Wilhelm der Grosse“ pelnė Žydrąją Atlanto juostą. Po trejų metų Žydroji juosta atiteko kitam vokiečių laineriui – „Deutschland“, o tai sustiprino Britanijos budrumą. Reikia paminėti, kad Admiraliteto spėjimai pasitvirtino – Pirmojo pasaulinio karo pradžioje dauguma keleivinių lainerių, tarp kurių ir „Kaiser Wilhelm der Grosse“, tapo reideriais.

Tuo metu „Cunard Line“ patyrė tam tikrų finansinių sunkumų, todėl Didžiosios Britanijos valdžia buvo pasirengusi skirti 2,6 mln svarų sterlingų subsidiją, skirtą kompanijos vadovui, lordui Iverklaidui, tam, kad pastatytų du naujus lainerius – „Lusitania“ ir „Mauretania“.

Lainerio mašinų skyrius, 1906 m.

Tačiau vyriausybė pateikė dvi sąlygas:

• Statomi laivai turi būti pakankamai greiti, kad laimėtų Žydrąją juostą.
• Karo atveju vyriausybė galėtų laivus rekvizuoti ir apginkluoti, padarant juos pagalbiniais kreiseriais.

Pagrindine projekto problema tapo tai, kad garo mašinos negalėjo išvystyti tokio greičio, o garo turbinos nebuvo išbandytos panašiems tikslams. Todėl „Cunard Line“ pasiryžo savotiškam eksperimentui – pastatyti du pakankamai didelius, vienodus, dviejų kaminų lainerius, bet vieną iš jų aprūpinti garo mašinomis (juo tapo „Caronia“), o kitą Parsonso garo turbinomis. Pastarajam laineriui buvo suteiktas „Carmania“ vardas. Siekiant užtikrinti eksperimento grynumą, abu laivai buvo statomi toje pačioje laivų statykloje. Būtent „Carmania“ įrodė garo turbinų naudojimo tikslingumą dideliuose keleiviniuose laivuose.

1905 m. gruodžio 2 d. „Carmania“ išplaukė į savo pirmąjį transatlantinį reisą, vadovaujant kapitonui Džonui Pričardui. Kelionėje laivą sulaikė atlantinės žiemos audros, o kelionė truko maždaug 7 dienas 9 valandas ir 30 minučių.

Carmania iki Pirmojo pasaulinio karo

„Carmania“ ir „Caronia“ kursavo keleiviniu reisu Liverpulis – Kvinstaunas – Niujorkas. „Carmania“ plaukiojo be jokių incidentų iki tol, kol 1910 m. liepą Liverpulio doke stovinčiame laive kilo didelis gaisras.

1913 metais „Carmania“ dalyvavo keleivinio laivo „Volturno“ (kompanijos „Canadian Northern Steamship Co. Ltd“) keleivių ir įgulos gelbėjime. „Volturno“ buvo nuomojamas kompanijos „Uranium Steamship Co“ ir plukdė keleivius bei krovinius maršrutu Roterdamas – Niu Jorkas. Tuo metu laive buvo 564 keleiviai, kurių didžioji dalis emigrantai iš Lenkijos, Serbijos, Rumunijos ir Rusijos. Taip pat laivas gabeno bario oksidą, 360 statinių naftos, 127 statines ir 287 stiklinius indus su cheminėmis medžiagomis, 1189 ryšulius kiminų, džiuto ryšulius, mašininę alyvą, plaušinę tarą, kanapių pluoštą, džiną. 1913 m. spalio 9 d., 6 val. 50 min. pagal Ggrinvičą laive buvo pastebėtas gaisras. „Carmania“ buvusi už 79 jūrmylių nuo katastrofos vietos į pagalbą atvyko pirmoji, bet stipri audra (9 balų) ir 10 metrų aukščio bangos trukdė keleivių gelbėjimui. Nežiūrint į dideles pastangas „Carmania“ sugebėjo išgelbėti tik vieną keleivį. „Carmania“ veiksmai padėjo koordinuoti gelbėjimo operaciją, kadangi „Volturno“ radijo ryšio priemonės buvo suniokotos gaisro. Daugiausia keleivių išgelbėjo kompanijos „Norddeutscher Lloyd“ garlaivis „Grosser Kurfürst“ (86 keleivius ir 17 ekipažo narių), garlaivis „Czar“ (97 keleivių ir 5 ekipažo narius) priklausantis kompanijai Russian „East Asiatic Steamship Co.“ ir belgų kompanijos „Red Star Line“ garlaivis „Kroonland“ (90 keleivių). Gelbėjime taip pat dalyvavo garlaivis „Devonian“ (59 žmones), paketbotai „Seydlitz“ (46 žmones) ir prancūzų „La Touraine“, garlaivis „Minneapolis“ (30 žmonių), „Rappahannock“, „Asian“. Neįkainuojamą pagalbą suteikė į įvykio vietą atplaukęs kompanijos „Anglo-American Oil Co.“ tanklaivis „Narrangansett“. Išpylęs į jūrą 30 tonų nedegios tepimo alyvos, kuri nuslopino bangavimą ir palengvino gelbėjimo darbus.

Jos Didenybės laivyno pagalbinis kreiseris

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje laineris buvo rekvizuotas admiraliteto. Tuo metu laivas plaukė iš Niu Jorko, todėl jį pasitikti buvo išsiųstas kreiseris Drake. 1914 m. rugpjūčio 7 d. „Carmania“ atplaukė į Liverpulį, laivo įrangos keitimui. Iš laivo buvo išnešti baldai ir kajučių apdaila, taip pat kitos gaisro atžvilgiu pavojingos medžiagos. Buvo skirtas naujas vadas – kapitonas Noelis Grantas, o buvęs „Carmania“ kapitonas Džeimsas Baras tapo jo vyriausiuoju padėjėju. Ekipažas buvo papildytas artileristais, o denyje sumontuoti aštuoni 120 mm pabūklai. Taip „Carmania“ tapo Jos Didenybės laivyno pagalbiniu kreiseriu. Pradžioje laivas buvo paskirtas į šiaurinio patrulio sudėtį, kuris patruliavo tarp Škotijos ir Norvegijos. Pagalbiniai kreiseriai turėjo gerą navigaciją, kuri buvo reikalinga plaukiojant sunkiomis Šiaurės jūros sąlygomis.

„Carmania“ neilgai patruliavo Šiaurės jūroje, nes buvo išsiųsta į Bermudą. Laivas atplaukė rugpjūčio 23 d. kur buvo paskirtas admirolo Kredoko žinion.

Nebloga „Carmania“ ginkluotė ir didesnis nei 18 mazgų greitis leido admirolui Kredokui siųsti laivą į vokiečių laivų medžioklę, kurie tiekdavo anglis lengviesiems kreiseriams Dresden ir Karlsruhe, bei pagalbiniams kreiseriams. Žvalgybos duomenimis dauguma šių laivų stovėdavo Brazilijos uostuose.

Cap Trafalgar paskandinimas. Dailininkas Čarlzas Diksonas

1914 m. rugsėjo 14 d. „Carmania“ priartėjo prie Trindado salyno priklausančio Brazilijai. Kapitonas Noelis Grantas pastebėjo, kad vienoje iš salos įlankų kraunamos anglys į didelį, dviejų kaminų keleivinį lainerį. Nors laivas buvo nudažytas britų garlaivių kompanijos „Union Castle“ spalvomis, bet iš tiesų tai buvo vokiečių pagalbinis kreiseris „Cap Trafalgar“, kuris nusprendė priimti kovą.

12 val. 10 min. atstumas tarp laivų sumažėjo iki 40 kabeltovų, todėl „Carmania“ artileristai galėjo pradėti ataką į kurią tuo pačiu atsakė „Cap Trafalgar“.

Į „Carmania“ buvo pataikyta 79 kartus, numuštas kapitono tiltelis. Žuvo 9 ekipažo nariai, 27 sužeisti. „Carmania“ greitis nukrito iki 16 mazgų, todėl 13 val. 30 min „Cap Trafalgar“, turėdamas greičio pranašumą pasitraukė iš apšaudymo zonos. Tačiau priešo laivas buvo taip pat rimtai apgadintas – ne mažiau kaip penkios skylės žemiau vaterlinijos, daugybė gaisrų priekinėjė, bei galinėje dalyse, didelis posvyris link dešiniojo borto. „Cap Trafalgar“ kapitonas bandė laivą išplukdyti į seklumą, bet apytikriai po 20 minučių laineris pradėjo virsti ant šono ir nosim žemyn nugrimzdo į dugną. Laivo katastrofos koordinatės 21°10′ p. pl. 29°51′ v. ilg.. Kai kuriais duomenimis laivas buvo susprogdintas, tam kad pagreitint skendimą.

Kova įrodė, kad pagalbinis kreiseris gali kovoti su sau lygiais ar silpnesniais priešų laivais, bet yra lengvai pažeidžiamas artilerijos ugnies.

Sužinojęs apie „Carmania“ pergelę, Vinstonas Čerčilis, tuo metu buvęs Pirmuoju admiraliteto lordu, atsiuntė radiogramą Noeliui Grantui, kurioje buvo toks tekstas:

Well done. You have fought a fine action to a successful finish.

Patyrusi didelius pažeidimus „Carmania“ remontui nuplaukė į Gibraltarą, dėl to nedalyvavo Koronelės kovoje ir susirėmimuose prie Folklando salų.

1916 m. „Carmania“ buvo išsiųsta į pagalbą operacijoje, Galipolio pusiasalyje, o vėliau buvo perdaryta į karinį transporterį, kuris plukdė kanadiečių karius į mūšius Europoje.

Tų pačių metų lapkričio mėnesį „Carmania“ atnaujino transatlantinius reisus. Apsaugai nuo povandeninių laivų papildomai sumontuoti aparatai dūmų užsklandai sukurti, bei šešių colių pabūklas. 1919 m. „Carmania“ buvo panaudota kanadiečių karių repatriacijai.

Pokario karjera

Trečiojo dešimtmečio pradžioje „Carmania“ ir „Caronia“ buvo jau nebe tokie greiti laivai, kad pritrauktų keleivius transatlantinėms kelionėms. Dėl tos priežasties šie laineriai, taip pat dar du vidutinio tonažo laineriai – „Albania“ ir „Saxonia“ buvo perdaryti į taip vadinamus „kajutinius“ lainerius, skirtus pakankamai komfortiškam keleivių plukdymui už nedidelį mokestį. Taip pat laivai buvo naudojami žiemos kruizams iš Niu Jorko į Havaną, Karibų salas ir po Viduržemio jūrą. 1924 m. kovo 22 d. „Carmania“ užplaukė ant seklumos Mersio upės žiotyse ir negalėdama pati išsivaduoti buvo priversta išsiųsti radiogramą. Tuo metu laive nebuvo keleivių, todėl kad laivas tuo metu plaukė iš Liverpulio po naujo įrengimo.

1925 m. balandžio 5 d. „Carmania“ patyrė nedidelius pažeidimus švartuodamasi Liverpulio uoste. Keleiviai nenukentėjo.

1931 m., dėl šiuolaikiškesnių laivų konkurencijos ir pasaulinės ekonominės krizės padarinių, „Carmania“ buvo nebeeksploatuojama ir parduota kompanijai „Hughes Bocklow & Co.“, o po metų išardyta metalo laužui.

Literatūra

• Корбетт Дж. Операции английского флота в Первую мировую войну. Харвест, 2003. ISBN 985-13-1058-1
• Больных А. Морские битвы Первой мировой: На океанских просторах. Издательство АСТ, 2000. ISBN 5170044291
• William Lowell Putnam The Kaiser’s merchant ships in World War I. McFarland, 2001. ISBN 0786409231

Nuorodos

• S/S Carmania, Cunard Line (angl.)
• Caronia and Carmania – The Cabin Channel Steamers Archyvuota kopija 2006-12-05 iš Wayback Machine projekto. (angl.)