Pagalbinis kreiseris

Pagalbinis kreiseris – greitaeigis komercinis laivas arba keleivinis laineris, ginkluotas patrankomis ir naudojamas kariniuose veiksmuose jūroje. Gali būti naudojamas kaip apsaugos laivas, patrulis, žvalgybinis ar ginkluotos apsaugos laivas (Britų karališkajame kariniame jūrų laivyne) arba kaip reideris (Vokietijos ir Japonijos kariniuose jūrų laivynuose).

Pagalbiniai kreiseriai buvo plačiai naudojami Pirmojo pasaulinio karo metu ir Antrojo pasaulinio karo pradžioje (iki 1942 m.). Šių laivų pranašumas – greitis, gera navigacija, lyginant su mažesnės vandentalpos kariniais laivais ir gera ginkluotė (pvz., 6 colių pabūklai).

Pagalbinius kreiserius nustojo naudoti, dėl to, kad jų priešpovandeninė ir priešlėktuvinė gynyba buvo silpna, jie negalėjo pasipriešinti aukštesniųjų klasių kariniams laivams.

Pagalbiniai kreiseriai Pirmojo pasaulinio karo metu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – RMS Carmania.

Pirmasis mūšis tarp pagalbinių kreiserių įvyko Pirmojo pasaulinio karo metais. Rekvizuotas britų admiraliteto keleivinis laineris „Carmania“ kreisavo prie Brazilijos krantų ieškodamas vokiečių laivų.

1914 m. rugsėjo 14 d. „Carmania“ priartėjo prie Trindado salyno, priklausančio Brazilijai. Kapitonas Noelis Grantas pastebėjo, kad vienoje iš salos įlankų kraunamos anglys į didelį, dviejų kaminų keleivinį lainerį. Nors laivas buvo nudažytas britų garlaivių kompanijos Union Castle spalvomis, bet iš tiesų tai buvo vokiečių pagalbinis kreiseris „Cap Trafalgar“, kuris nusprendė priimti kovą.

12 val. 10 min. atstumas tarp laivų sumažėjo iki 40 kabeltovų, todėl „Carmania“ artileristai galėjo pradėti ataką į kurią tuo pačiu atsakė „Cap Trafalgar“.

Į „Carmania“ buvo pataikyta 79 kartus, numuštas kapitono tiltelis. Žuvo 9 komandos nariai, 27 sužeisti. „Carmania“ greitis nukrito iki 16 mazgų, todėl 13 val. 30 min „Cap Trafalgar“, turėdamas greičio pranašumą, pasitraukė iš apšaudymo zonos. Tačiau priešo laivas buvo taip pat rimtai apgadintas – ne mažiau kaip penkios skylės žemiau vaterlinijos, daugybė gaisrų priekinėjė bei galinėje dalyse, taip pat didelis posvyris link dešiniojo borto. „Cap Trafalgar“ kapitonas bandė laivą išplukdyti į seklumą, bet apytikriai po 20 minučių laineris pradėjo virsti ant šono ir nosimi žemyn nugrimzdo į dugną. Kai kuriais duomenimis laivas buvo susprogdintas, tam kad pagreitinti skendimą.

Kova įrodė, kad pagalbinis kreiseris gali kovoti su sau lygiais ar silpnesniais priešų laivais, bet yra lengvai pažeidžiamas artilerijos ugnies.

Pagalbiniais kreiseriais taip pat buvo tokie žinomi laineriai kaip „Olympic“, „Otranto“ ir „Kaiser Wilhelm der Grosse“.

Pagalbiniai kreiseriai Antrojo pasaulinio karo metu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didžiosios Britanijos karinės jūrų pajėgos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didžioji Britanija pagalbinius kreiserius naudojo vandens kelių apsaugai, tada, kai trūko specialių eskortinių laivų. Visi jie buvo perdaryti keleiviniai (keleiviniai-krovininiai) laivai. Admiralitetas buvo įsitikinęs, kad laivų greitaeigiškumas leis sėkmingai kovoti su priešų reideriais. Viena iš pirmųjų užduočių, buvo 1939 m. patruliavimas šalia Farerų salų, kur nebuvo tikimasi didelio vokiečių pasipriešinimo.

Vienas iš žinomiausių britų pagalbinių kreiserių buvo „Jervis Bay“. 1940 m. gegužę, konvojaus HX-84 sudėtyje, laivas stojo į kovą su vokiečių sunkiuoju kreiseriu „Admiral Scheer“, kur nelygioje kovoje patyrė pralaimėjimą. Dėl jo pasiaukojimo konvojaus laivams pavyko išsisklaidyti, dėl to „Admiral Scheer“ pavyko perimti tik 5 iš 37 laivų.

Panašus įvykis įvyko 1939 m. lapkričio 23 d., kuriame kovojo pagalbinis kreiseris „Rawalpindi“ ir linijinis kreiseris „Gneisenau“.

Keleivinis laineris „Pretoria Castle“ britų admiraliteto buvo perdarytas į pagalbinį kreiserį HMS „Pretoria Castle“, o vėliau perstatytas į eskortinį lėktuvnešį.

Britų pagalbiniai kreiseriai nepateisino lūkesčių, o jų naudojimas buvo pateisintas kaip laikina, priverstinė priemonė. Nežiūrint į aukštą pasirengimo lygį ir ekipažų herojiškumą jie buvo labai pažeidžiami, patyrė nuostolių, neproporcingų rezultatams. Kai kurie autoriai 1939–1940 m. tarnybą charakterizuoja kaip „sumušimą“.^[1]

Japonijos karinės jūrų pajėgos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Japonija, priešingai nei Didžioji Britanija ar Vokietija, neturėjo tikslingos naikinimo ar vandens kelių apsaugos programos ir plataus pagalbinių kreiserių panaudojimo. Jų veiksmai buvo epizodiniai.

1942 m. lapkričio 11 d. Indijos vandenyne japonų pagalbinis kreiseris „Hokoku Maru“ ir „Aikoku Maru“ užpuolė konvojų kuriame plaukė Indijos Karališkojo karinio jūrų laivyno traleris „Bengal“ ir olandų tanklaivis „Undine“ priklausantis kompanijai Royal Dutch Shell. Nežiūrint į žymiai didesnį priešo pranašumą, „Bengal“ ir „Undine“ sugebėjo ne tik atlaikyti apšaudymą, bet ir paskandint „Hokoku Maru“ (manoma, kad nelaimės priežastis buvo aviacinių degalų cisternos sprogimas, kurį sukėlė paleistas „Undine“ sviedinys), bei privertė atsitraukti „Aikoku Maru“. Tai buvo paskutinis įvykis Japonijos pagalbinių kreiseriu istorijoje.^[2]

Vokietijos karinės jūrų pajėgos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vokietijos karinių jūrų pajėgų pagalbiniai kreiseriai buvo naudojami 1939–1942 metais, Indijos, Atlanto ir Ramiajame vandenynuose. Turėdami gerą navigaciją ir gana galingą ginkluotę vokiečių reideriai sėkmingai vykdė užduotis. Būdami jūroje metus ir ilgiau, paskandino ir užgrobė daugybę laivų, likdami neatpažinti ir nepagaunami, bet kaip žinia buvo naikinami sąjungininkų laivyno.

Vienas iš vokiškų pagalbinių kreiserių „Komet“, 1940 m. vasarą, su TSRS pagalba, praplaukė Šiaurės jūrų keliu iš Šiaurės jūros į Beringo sąsiaurį ir toliau į Ramųjį vandenyną. 1940–1941 m. Ramiajame vandenyne, netoli Australijos ir Okeanijos atliko karinius veiksmus prieš sąjungininkus.