Organinė chemija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Organinė chemija (kartais anglies junginių chemija) – chemijos šaka, nagrinėjanti anglies junginius. Anglies atomai gali jungtis tarpusavyje į beveik neriboto dydžio grandines ir ciklines struktūras, kuriose kiekvienas anglies atomas sudaro keturis ryšius su kitais atomais. Tai lemia milžinišką organinių junginių įvairovę.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Iš pat pradžių plačiai moksle pripažinta vitalistinė teorija žlugdė organinės chemijos raidą. Bandymai su organinėmis medžiagomis, gaunamomis iš gamtos, buvo neatliekami ir į tokius bandymus buvo žvelgiama kaip į beprasmius ir beviltiškus.

1816 m. Michel Chevreuil atlikinėjo praktiškai svarbius bandymus su nuo senovės žinoma „muilinimo reakcija“:

Jis toliau veikdamas muilą rūgštimi išskyrė riebalų rūgštis ir pastebėjo, kad jos reguoja su glicerinu ir taip vėl gaunami riebalai. Tai buvo stiprus, bet nepakankamas smūgis vitalistinei teorijai.

1828 m. Friedrich Wöhler atliko reakciją:

  • 2KOCN + (NH4)2SO4 → 2NH4CNO + K2SO4

Jis tikėjosi su tokia mainų reakcija gauti amonio cianatą, bet netikėtai pastebėjo toliau vykstančią reakciją ir taip gavo karbamidą, kuris sutinkamas žinduolių šlapime:

  • NH4CNO → (NH2)2CO

Šie du darbai paskatino ekspermentuoti toliau ir netrukus atsirado organinė chemija, kaip atskira chemijos šaka.

Organinės chemijos svarba[taisyti | redaguoti kodą]

Tik organinės chemijos pažangos dėka galima pagaminti tokias medžiagas, kurios šiandien plačiai naudojamos. Tai dažai, plastikai (plastikus plačiau nagrinėja polimerų chemija), kai kurie maisto produktai, sprogmenys, vaistai, kuras ir kita.


Commons-logo.svg Vikiteka: Organinė chemija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka