Organinė chemija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Organinė chemija - chemijos mokslo šaka, nagrinėjanti organinių junginių (turinčių anglies atomus) struktūrą, savybes ir reakcijas.[1] Nagrinėjant anglies junginių struktūrą yra nustatoma jų cheminė sudėtis ir cheminė formulė. Tiriant fizikines ir chemines savybes įvertinamas organinių junginių cheminis reaktyvumas. Organinių reakcijų tyrimų metu yra atliekama natūralių produktų, vaistų ir polimerų cheminė sintezė.

Organinė chemija nagrinėja ne tik angliavandenilius ar junginius sudarytus iš anglies, bet ir kitus elementus,[1][2][3] ypač deguonį, azotą, sierą, fosforą ir halogenus.

Organinių junginių milžinišką įvairovę lemia anglies atomų savybė jungtis tarpusavyje į beveik neriboto dydžio grandines ir ciklines struktūras, kuriose kiekvienas anglies atomas sudaro keturis ryšius su kitais atomais.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iš pat pradžių plačiai moksle pripažinta vitalistinė teorija žlugdė organinės chemijos raidą. Bandymai su organinėmis medžiagomis, gaunamomis iš gamtos, buvo neatliekami ir į tokius bandymus buvo žvelgiama kaip į beprasmius ir beviltiškus.

1816 m. Michel Chevreuil atlikinėjo praktiškai svarbius bandymus su nuo senovės žinoma „muilinimo reakcija“:

Jis toliau veikdamas muilą rūgštimi išskyrė riebalų rūgštis ir pastebėjo, kad jos reguoja su gliceroliu ir taip vėl gaunami riebalai. Tai buvo stiprus, bet nepakankamas smūgis vitalistinei teorijai.

1828 m. Friedrich Wöhler atliko reakciją:

  • 2KOCN + (NH4)2SO4 → 2NH4CNO + K2SO4

Jis tikėjosi su tokia mainų reakcija gauti amonio cianatą, bet netikėtai pastebėjo toliau vykstančią reakciją ir taip gavo karbamidą, kuris sutinkamas žinduolių šlapime:

  • NH4CNO → (NH2)2CO

Šie du darbai paskatino ekspermentuoti toliau ir netrukus atsirado organinė chemija, kaip atskira chemijos šaka.

Organinės chemijos svarba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tik organinės chemijos pažangos dėka galima pagaminti tokias medžiagas, kurios šiandien plačiai naudojamos. Tai dažai, plastikai (plastikus plačiau nagrinėja polimerų chemija), kai kurie maisto produktai, sprogmenys, vaistai, kuras ir kita.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Clayden, J.; Greeves, N. and Warren, S. (2012) Organic Chemistry. Oxford University Press. pp. 1–15. ISBN 0199270295.
  2. Elschenbroich, C. (2006) Organometallics 3rd Ed., Wiley-VCH
  3. Morrison, Robert T.; Boyd, Robert N. and Boyd, Robert K. (1992) Organic Chemistry, 6th ed., Benjamin Cummings.


Commons-logo.svg

Vikiteka