Pereiti prie turinio

Protvos mūšis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Protvos mūšis
Data 1248 m. sausio 1 d.
Vieta Protvos upė, Smolensko kunigaikštystė
Rezultatas LDK pergalė
Konflikto šalys
Lietuvos kunigaikštystė Vladimiro-Suzdalės kunigaikštystė
Vadovai ir kariniai vadai
Erdvilas,
Tautvilas,
Vykintas
Michailas Jaroslavičius Narsusis

Protvos mūšis (rus. битва на реке Протва) – 1248 m. sausio 15 d. prie Protvos upės (Smolensko kunigaikštystė, dab. Smolensko sritis, Rusija) įvykęs Lietuvos ir Vladimiro-Suzdalės kunigaikštystės karinių pajėgų susidūrimas, pasibaigęs Lietuvos kunigaikštystės pergale.

Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stiprėjanti Lietuvos valstybė XIII a. viduryje vis dažniau rengdavo plėšikavimo žygius į nuo mongolų antpuolio nusilpusias buvusios Rusios žemes. Vladimiro metrasčiuose gerai aprašyti 1225 m., 1239 m. ir 1245 m. lietuvių žygiai, kuriuos pavyko sustabdyti šios slavų knugaikštystės valdovams.

Pasinadojus mongolų invazija į Rusią XIII a. trečiame dešimtmetyje Lietuvai pavyko užimti dalį Smolensko žemių. Juos 1239 metais iš Smolensko išvarė Jurijus Vladimirietis, Smolensko sostą, kuris greičiausiai buvo tuščias po Sviatoslavo Mstislavičiaus mirties (apie 1238 m.), perdavęs Vsevolodui Mstislavičiui. Šiame mūšyje į nelaisvę pateko neįvardintas Lietuvos pajėgoms vadovavęs kunigaikštis. [1]

1245 m. lietuviai įsiveržė į Toržoko ir Bezetsko žemę ir nugalėjo Torožką valdžiusio Jaroslavo Vladimirovičiaus pajėgas. Sulaukęs pagalvos iš Tverės ir Dmitrovo kunigaikštysčių, Jaroslavas vėl puolė lietuvius ir privertė juos atsitraukti į Toropecą. Toropeco-Usviatų mūšio pabaigą nulėmė Novgorodo kunigaikščio Aleksandro Jarosvavovičiaus (Nevskio) daliniai, kurie paėmė Toropecą.

1247 m. Sviatoslovas Vsevolodovičius valdžią Maskvoje perdavė savo sūnėnui Michailui Jaroslavičiui Chorobritui (Drąsiąjam). Pasinaudojęs proga Michailas Jaroslavičius 1248 m. išvarė savo dėdę Sviatoslovą Vsevolodovičių iš Vladimiro miesto, taip pažeisdamas to meto teisę bei papročius ir pradėjo valdyti abi – Maskvos ir Vladimiro kunigaikštystes.

Mūšis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vykintas. Alessandro Guagnini graviūra, 1578 m.

1248 m. Mindaugo brolėnų Tautvilo, Erdvilo ir dėdės Vykinto vadovaujamiems lietuviams įsiveržus į Rusią, Michailas Jaroslavičius surinko jungtinę Vladimiro ir Maskvos kariuomenę. Rusijos istorikų teigimu, Michailo pajėgas galėjo sudaryti 2-5 tūkst karių, lietuvių pajėgos nurodomos iki 25 tūkst. dydžio, kas greičiausiai yra pardėtas skačius.

Pajėgos susidūrė ties rytines Smolensko kunigaikštystės ribas žymėjusia Protvos upe.[2] Mūšis baigėsi Lietuvos pajėgų pergale. Mūšį aprašydami Rusijos istorikai nurodo, kad lietuviai patyrė didelių nuostolių ir atsitraukė,[1] kas greičiausiai nėra visiškai tikslu, nes Lietuvos pajėgos tęsė žygį ir pasiekė Zubcovo miestą.[2]

Mūšyje žuvo pats Michailas Jaroslavičius Chorobritas. Suzdalės vyskupas Kirilas įsakė pervežti jo kūną į Vladimiro miestą, kur jis buvo palaidotas Ėmimo į dangų katedroje. Michailas Chorobritas tapo paskutiniu Rusijos didžiuoju kunigaikščiu, žuvusiu mūšyje.

Pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos kunigaikštystės kariuomenės sėkmė buvo laikina. Tęsdami žygį link Vladimiro, jie susidūrė su Sviatoslavo Vsevolodovičiaus (T. Baranausko teigimu – Suzdalės kunigaikščių) vadovaujamomis pajėgomis ir patyrė pralaimėjimą prie Zubcovo. Po šios pralaimėjimo Mindaugas nusprendė išvyti pralaimėjusius kunigaikščius iš Lietuvos ir pasiuntė prieš juos savo karius, Vykintas, Tautvilas ir Gedvydas pabėgo pas Volynės kunigaikštį Danielių, kas vėliau išsivystė į 1250–1251 m. vidaus karą Lietuvos kunigaikštystėje.[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 15 января 1248 года состоялась битва на реке Протва, КИР „СТАГРАД“
  2. 2,0 2,1 2,2 Baranauskas, Tomas, 07.03. Mindaugo karūnavimo problema, // Lietuvos istorijos institutas // Lietuvos aidas