Toropeco-Usviatų mūšis

Toropeco-Usviatų mūšis
Data 1245 m. Vieta Toropecas, Žižicos ežeras, Usviatų ežeras, Naugardo respublika (dab. Tverės sritis, Rusija) Rezultatas Novgorodo pajėgų pergalė
Konflikto šalys
LDK	Naugardo respublika
Vadovai ir kariniai vadai
	Aleksandras Jaroslavičius Neviškis
Nuostoliai
> 8 kunigaikščiai

Toropeco-Usviatų mūšis (rus. Битва под Торопцем) – 1245 m. įvykęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Naugardo respublikos pajėgų susidūrimas – kautynių serija, pasibaigusi Naugardo pajėgų pergale.

Toropeco-Usviatų mūšį sudarė kelios kautynės: Naugardo kunigaikštis Aleksandras Jaroslavičius Neviškis sumušė lietuvius prie Toropeco (dab. Tverės sritis, Rusija) (čia žuvo 8 lietuvių kunigaikščiai), Žižicos ežero (rus. Жижицкое) (nukovė likusius lietuvių kunigaikščius) ir Usviatų ežero (sumušė kitą lietuvių būrį). Sprendžiant iš vietovės, kurioje vyko konfliktas – sąsmaukos tarp ežerų, kurioje sudėtinga išskleisti dideles pajėgas, ypač jei jų judėjimą varžo grobio pilna gruguolė ir varomi belaisviai, Rusios žemių pajėgos atakavo iš plėšikavimo žygio grįžtančius lietuvius.

Vėlesniame šaltinyje – XVI a. sudarytame Nikono metraščių sąvade (Никоновский летописный свод) pateikiama kiek kitokia įvykių eiga – kautynes prie Toropeco laimėjo lietuvių pajėgos, nugalėjusios artimiausią Torožko miestą valdžiusio Pskovo kunigaikščio Jaroslavo (rus. Ярослав Владимирович) kariauną, o Tverės, Dmitrovo ir Novotorco pajėgos gelbėjosi pasitraukdamos į Toropeco miestą. Nuo miesto šturmo juos išgelbėjo vėliau atvykę Naugardo pajėgos, su kuriomis susiveniję Rusios žemių kariaunos laimėjo susidūrimus prie Žižicos ir Usviatų. Taip pat egzistuoja versija, kad 1245 m. pradžioje Toropeco ir Bežecko miestus užėmusias lietuvių pajėgas atakavo jungtinės Novgorodo ir kitų Rusios žemių pajėgos, o po pergalės besitraukiančius lietuvius persekiojo ir dvejuose kituose šio mūšio epizoduose sutriuškino tik Aleksandro Neviškio pajėgos.

Šis mūšis buvo dalis platesnio lietuvių puolimo Rusioje XIII a. 5 dešimtmetyje kontekste: po didžiojo mongolų vakarų žygio lietuviai naudojosi proga išplėsti savo įtaką mongolų nunioktoje Rusioje, konkuruojant su Batajaus vadovaujamaos mongolais. Faktiškai LDK ir Mongolų imperija dalijosi įtakos sferomis Rusios žemėse, o Aleksandras Jaroslavičius veikė kaip Mongolų imperijos pavaldinys.

Z.  Raulinaitis pastebi, kad 1245  m. lietuvių žygis buvo "giliausias lietuvių raitelių įsiveržimas rytiniame fronte XIII a. ". Džonas Fenelas (angl. John Fennell) vertina šį žygį kaip „didžiausią tuo metu ir ryžtingiausią įsiveržimą į Rusios žemes“. Pralaimėjimas Toropeco-Usviatų mūšyje nesustabdė lietuvių ekspansijos ir nesutrukdė toliau plėsti savo įtakos sferą. Pskovas ir toliau liko priklausomas nuo Lietuvos. Kiek atsigavę, 1253 m. lietuviai kartu su Livonijos ordinu surengė naują žygį į Rusią.

Šį mūšį sėkmingai išnaudojo A. Neviškis – kartu su pergale prieš vokiečius Ledo mūšyje ir Nevos mūšyje prieš švedus (1240 m.) Toropeco-Usviatų mūšis tapo A. Neviškio kaip „Rusios žemės gynėjo“ ir vėliau – stačiatikių šventojo – įvaizdžio dalimi, nepaisant jo, kaip mongolų vasalo statuso.

Šaltiniai

• (LT) Baranauskas, Tomas. Mūšiai viduramžių Lietuvos istorijoje, LITUANISTICA. 2020. T. 66. Nr. 3(121).
• ](RU Бегунов Ю. К. Александр Невский: Жизнь и деяния святого и благоверного великого князя. – М.: Молодая гвардия, 2003.
• (RU) Бодрихин, Н. Битва под Торопцом в 1245 г., История России в датах.
• (RU) Феннел, Джон. Кризис средневековой Руси: 1200–1304. Москва: Прогресс, 1989.
• (RU) Новгородская первая летопись старшего и младшего изводов. Под ред. и с предисл. А. Н. Насонова. Москва; Ленинград: Издательцтво Академии Наук СССР, 1950.
• (LT) Raulinaitis, Zigmas. Lietuvos raiteliai. Kn. 2: Kelias į sostą (XIII amžiaus vidurys, Mindaugo laikai). Brooklyn: Karys, 1987.
• (RU) Володихин, Дмитрий Михайлович, Разгром литвинов под Торопцом в 1245 году, Верa и Фомa.
• (RU) Шенк Ф. Б. Александр Невский в русской культурной памяти: святой, правитель, национальный герой (1263–2000). – М.: Новое литературное обозрение, 2007.