Pelkinė guostė
| Cnidium dubium Apsauga: 3(R) – Reta rūšis |
|---|
 Pelkinė guostė (Cnidium dubium) |
| Mokslinė klasifikacija |
| Binomas |
| Kadenia dubia (Schkuhr) Lavrova & V.N.Tikhom., 1986 |
| Sinonimai |
|
Pelkinė guostė, arba paprastoji guostė (Cnidium dubium) – salierinių (Apiaceae) šeimos, guosčių genties šlapių vietų augalas. Pelkinės guostės pavadinimas kilo iš lotyniškų žodžių: knidium – guostė, dubium – abejotina.
Morfologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dvimetis, kartais daugiametis žolinis augalas. 30–90 cm aukščio augalas. Stiebas stačias, plikas, prie pamato apvalus, viršutinė dalis briaunota ir šakota. Lapai pailgai kiaušiniško kontūro, du ir tris kartus plunksniški; paskutinės eilės lapeliai linijiniški ar lancetiškai linijiniški, smailiaviršūniai, žemyn riestais kraštais, negiliai pjūkliškai dantyti, su persišviečiamomis gyslomis, kartais dviskiaučiai ar triskiaučiai; lapų makštys gana plačios, baltais pakraščiais, viršutinės ilgesnės, prie stiebo prigludusios, rausvos. Žiedai balti.
Žiedynas 5– 7 cm skersmens, su 20– 25 stipinais; skraistės nėra arba ją sudaro 2– 3 šiurkštūs, yliški lapeliai; skraistlapėliai gausūs, pliki, linijiškai yliški, tokio pat ilgio kaip žiedkočiai.
Skeltavaisis beveik rutuliškas, kiaušiniškas, iš šonų truputį suplotas, sudarytas iš dviejų merikarpių. Vaisiai, 2– 2,5 mm ilgio ir apie 2 mm pločio; liemenėliai kelis kartus ilgesni už kūgišką stilopodį, nulinkę; merikarpiai su 5 išilginėmis, šviesesnėmis, geltonomis storomis skiauteriškomis briaunelėmis. Merikarpiai išorinėje pusėje išgaubti, nelygiu, raukšlėtu paviršiumi, rudi, žaliai rudi, 4,0– 4,5 mm ilgio, 1,8– 2,5 mm pločio, 1,0– 2,0 mm storio. Žydi rugpjūčio – rugsėjo mėnesį.
Augavietės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Auga permainingai šlapiose ar drėgnose buveinėse su vidutinio derlingumo, neutralios reakcijos, humusingu ar durpiniu dirvožemiu: pelkėtose pievose ar ganyklose, negiliose žemapelkėse, ežerų pakrantėse, šlapiose kirtavietėse ir miškų aikštelėse. Reta. Buveinių sausinimas ir teršimas bei sumedėjusių augalų konkurencija yra pagrindiniai pelkinių guosčių išlikimui grėsmę keliantys veiksniai.
Paplitimas Lietuvoje: Labai retas. Saugoma. Įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą. Iki šiol aptiktas Vilniaus (Antaviliai, Baltoji Vokė) ir Trakų rajonuose Ilkučių ež. apylinkėse, o Limanovskos duomenimis, dar prie Lygainių, Karvio, Karklotės ir Meduvio ež. Dėl mažo gausumo augalams pražūtingas bet koks ekotopų keitimas, intensyvus pievų ir ganyklų naudojimas.
Pastaruoju metu rūšis rasta: Lynežerio ir Rudnios apylinkėse, Palkabalio ir Rudnios miškuose (Varėnos r.), Baltamiškio miške (Lazdijų r.).
Bendras paplitimas: Pietų Skandinavija, Vidurio Europa, Rusijos europinė dalis, Sibiras, Vidurio Azija.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- P.Snarskis, Vadovas Lietuvos augalams pažinti, Vilnius, 1969 m.
- V. Galinis, Vadovas Lietuvos TSR vandens augalams pažinti, Vilnius, 1980 m.