Pavelas Kruševanas
| Pavelas Kruševanas | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1860 m. sausio 27 d. Gindeštis, Rusijos imperija 
|
| Mirė | 1909 m. birželio 18 d. (49 metai) Kišiniovas, Rusijos imperija
|
| Veikla | žurnalistas, rašytojas, leidėjas, teisininkas, politikas |
| Partija | Rusijos liaudies sąjunga |
 Vikiteka |
Pavelas Kruševanas |
Pavelas Aleksandrovičius Kruševanas (rus. Павел Александрович Крушеван, rumun. Pavel Crușeveanu, 1860 m. sausio 27 d. – 1909 m. birželio 18 d.) – žurnalistas, redaktorius, leidėjas ir carinės Rusijos pareigūnas. Jis buvo aktyvus Juodosios šimtinės veikėjas, žinomas dėl savo kraštutinių dešiniųjų, ultranacionalistinių ir atvirai antisemitinių pažiūrų.
Jis pirmasis išleido „Siono išminčių protokolus“.[1]
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pavelas Kruševanas gimė nuskurdusių surusintų moldavų aristokratų šeimoje Rusijos imperijos Gindeščio kaime (dabartinė Moldavija), kur baigė keturias mokyklos klases. Kruševano pusseserė Sara Borenštein (gimusi Anastasija Kruševan) buvo „pamaldi žydė“, atsivertusi į judaizmą. Sara buvo ištekėjusi už žydo Chaimo Borenšteino. Ji teigė, kad jos brolis ir tėvai, sužinoję apie jos santykius su Chaimu, ją „mušė ir grasino išvaryti iš namų“. Kruševano laikraštis kasdien skelbė išpuolius prieš Sarą ir Chaimą, kaltino žydų bendruomenę Saros pagrobimu ir siūlė piniginį atlygį kiekvienam, kuris galėtų surasti jo seserį „gyvą ar mirusią“. Dėl grasinimų Sara ir Chaimas pabėgo iš Rusijos ir apsigyveno Baltimorėje, Merilando valstijoje.[2]
Kruševanas dirbo Kišiniovo miesto dūmos raštininku. Pirmą kartą jo raštai buvo paskelbti 1882 m. 1887–1896 m. jis dirbo žurnalistu laikraščiuose „Minskij listok“ („Minsko paštas“), „Vilenskij vestnik“ („Vilniaus žinios") ir „Bessarabskij vestnk“ („Besarabijos žinios“).[3]
Per kitą dešimtmetį P. Kruševanas įkūrė keletą laikraščių, buvo jų leidėjas ir redaktorius:
- 1897 m. Kišiniovo dienraštį „Bessarabec“, kuriame skelbė antisemitizmą kurstančią medžiagą. Pranešama, kad Kruševanas buvo vienas iš Kišiniovo pogromo 1903 m. balandį iniciatorių.[4]
- 1903 m. Sankt Peterburgo dienraštį „Znamia“, kuriame nuo 1903 m. rugpjūčio 28 d. iki 1903 m. rugsėjo 7 d. buvo išspausdintas pirmasis (sutrumpintas) „Siono išminčių protokolų“ leidimas.[5]
- 1906 m. Kišiniovo laikraštį „Drug“.
Kruševanas propagavo ultranacionalistines ir rasistines pažiūras ir ne kartą buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už šmeižtą, žodinius nusikaltimus ir fizinius grasinimus. Po Pinkhuso Daševskio pasikėsinimo nužudyti buvo pranešta, kad Kruševanas gyveno nuolatinėje baimėje, laikė ginklus po ranka ir, bijodamas būti nunuodytas, buvo lydimas asmeninio virėjo.
1903 m. po vasario 6 d. įvykio, kai Dubosarų mieste, maždaug už 40 km į šiaurę nuo Kišiniovo, rastas nužudytas berniukas Michailas Rybačenka, prasidėjo riaušės. Nors buvo aišku, kad berniuką nužudė giminaitis (kuris vėliau buvo surastas), Kruševano dienraštis „Bessarabec“ teigė, kad berniuką nužudė žydai, ir tai išprovokavo Kišiniovo pogromą.[6][7]
1905 m. Kruševanas suorganizavo Besarabijos patriotinę lygą. Jis įkūrė Rusijos liaudies sąjungos Besarabijos skyrių.
1906–1909 m. buvo Kišiniovo miesto Dūmos pirmininkas.
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Michelis, Cesare G. De (2004). The non-existent manuscript: a study of the Protocols of the sages of Zion. Lincoln: Univ. of Nebraska Press. pp. 76–80. ISBN 0803217277.
- ↑ „Convert to Judaism Says Brother's Balked Love Led to Kishinev Pogrom“. Jewish Telegraphic Agency. Nuoroda tikrinta 2022-09-01.
- ↑ Davitt, Michael (1903). Within the Pale. New York: A S Barnes. p. 97.
- ↑ Davitt, M. (1903). Within The Pale: The True Story of the Anti-Semitic Persecutions in Russia. New York: The Jewish Publication Society of America. Nuoroda tikrinta from http://sammlungen.ub.uni-frankfurt.de/urn/urn:nbn:de:hebis:30-180013272008
- ↑ Cesare G. De Michelis, Richard Newhouse (2004 m. sausio mėn.). The non-existent manuscript: a study of the Protocols of the sages of Zion. p. 19. ISBN 0803217277.
- ↑ Davitt, Michael (1903). Within the Pale. New York: A S Barnes. pp. 97–100.
- ↑ Urussov, Serge Demitiyvich (1908). Memoirs of a Russian Governor. New York&London: harper & Bros. pp. 42–55.