Kišiniovo pogromas

Kišiniovo pogromas
Lavonai gatvėje
Vieta	Kišiniovas, Rusijos imperija
Taikinys (-iai)	Žydai
Data	1903 m. balandžio 19 d.–21 d.
Išpuolio tipas	Pogromas, masinės žudynės
Žuvusiųjų	49
Sužeistų	92 sunkiai sužeisti >500 lengvai sužeisti
Vykdytojas (-ai)	Rusai
Motyvas	Antisemitizmas

Kišiniovo pogromas – prieš žydus nukreiptos riaušės, įvykusios 1903 m. balandžio 19 d.–21 d. Kišiniove, tuometinėje Rusijos imperijoje.^[1] Antrasis pogromas mieste kilo 1905 m. spalį. Per 1903 m. pogromą, prasidėjusį Velykų dieną, žuvo 49 žydai, 92 buvo sunkiai sužeisti, išprievartautos kelios žydų moterys, daugiau kaip 500 buvo lengvai sužeisti, apgadinta 1 500 namų.^[2]^[3] Amerikos žydai ėmė organizuoti plataus masto finansinę pagalbą ir padėjo emigruoti.^[4] Šis incidentas atkreipė viso pasaulio dėmesį į žydų persekiojimą Rusijoje^[5] ir paskatino Teodorą Herclį pasiūlyti Ugandos programą kaip laikiną prieglobstį žydams.^[6]

Istorija

Populiariausiame Kišiniovo laikraštyje, rusų kalba leidžiamame antisemitiniame dienraštyje „Бессарабец“, kurį leido Pavelas Kruševanas, nuolat buvo spausdinami straipsniai su tokiomis antraštėmis kaip „Mirtis žydams!“ ir „Kryžiaus žygis prieš nekenčiamą rasę!“. Kai Dubesario mieste, maždaug už 40 km į šiaurę nuo Kišiniovo, buvo rastas nužudytas ukrainiečių berniukas Michailas Rybačenka, o mergaitė, kuri nusižudė apsinuodijusi, buvo pripažinta mirusia žydų ligoninėje, laikraštis „Бессарабец“ apkaltino žydų bendruomenę nužudžius abu vaikus tam, kad panaudotų jų kraują ruošiant macus Pesachui.^[7] Panašų šmeižtą paskelbė ir kitas laikraštis „Свет“. Šie kaltinimai išprovokavo pogromą.

Per dvi riaušių dienas žuvo 47 (kai kuriais duomenimis, 49) žydai, 92 buvo sunkiai sužeisti, 500 – lengvai sužeisti, sugriauta 700 namų ir apiplėšta 600 parduotuvių.^[8] „The Times“ paskelbė suklastotą vidaus reikalų ministro Viačeslavo fon Plehvės depešą Besarabijos gubernatoriui, kurioje neva duodamas įsakymas nestabdyti riaušininkų.^[9] Yra įrodymų, kad priešingai nei atsakingesnės Dubesario valdžios institucijos, kurios ėmėsi veiksmų, kad užkirstų kelią pogromui, Kišiniovo pareigūnai veikė aplaidžiai, nekreipdami dėmesio į artėjantį pogromą.^[10]

Balandžio 28 d. laikraštis „The New York Times“ perspausdino iš Rusijos slapta atgabentą „Yiddish Daily News“ pranešimą:^[4]

Miniai vadovavo kunigai, o bendras šauksmas „Žudykime žydus“ nuskambėjo visame mieste. Žydai užklupti jiems netikėtai ir išžudyti kaip avys. Žuvo 120 žmonių, sužeista apie 500. Šių žudynių siaubo scenų neįmanoma aprašyti. Įsiutusi ir kraujo ištroškusi minia tiesiog suplėšė kūdikius. Vietos policija nesistengė sustabdyti teroro siautėjimo. Į saulėlydį gatvės buvo užverstos lavonais ir sužeistaisiais. Tie, kuriems pavyko išvengti teroro, išsigandę pabėgo, ir dabar mieste beveik nėra žydų.^[11]

1903 m. Kišiniovo pogromas patraukė tarptautinės visuomenės dėmesį ir buvo paminėtas Ruzvelto Monro doktrinos papildyme kaip žmogaus teisių pažeidimo pavyzdys, pateisinantis Jungtinių Valstijų politiką Lotynų Amerikoje.^[12]

Rusijos atsakas

1903 m. gegužės 18 d. interviu Rusijos ambasadorius Jungtinėse Valstijose grafas Arthur Cassini 1903 m. pogromą apibūdino kaip sunkiai finansiškai besiverčiančių valstiečių reakciją į žydų kreditorius:

Žydų padėtis Rusijoje yra tokia: Tai yra valstietis prieš skolintoją, o ne rusai prieš žydus. Rusijoje nėra jokio nusistatymo prieš žydus dėl religijos. Kaip jau sakiau, žydas žlugdo valstiečius, todėl konfliktai kyla tada, kai pastarieji netenka viso savo žemiškojo turto ir neturi iš ko gyventi. Rusijoje yra daug gerų žydų, ir jie yra gerbiami. Rusijoje vertinamas žydų genijus ir pagerbiamas žydų menininkas. Žydai taip pat veikia Rusijos finansų pasaulyje. Rusijos vyriausybė žydus gina taip pat, kaip ir kitus savo piliečius, o kilus riaušėms ir užpuolus žydus, pareigūnai nedelsdami imasi priemonių sulaikyti riaušes sukėlusius asmenis ir juos griežtai nubaudžia.^[13]

Pasekmės

Dėl dalyvavimo pogrome du vyrai buvo nuteisti kalėti atitinkamai septynerius ir penkerius metus, o dar dvidešimt du – vienerius arba dvejus metus.

Šis pogromas padėjo įtikinti dešimtis tūkstančių Rusijos žydų išvykti į Vakarus arba Palestiną.^[10]

Šiuolaikiniame Kišiniove yra paminklas 1903 m. pogromui atminti.^[14]

Išnašos

↑ Penkower, Monty Noam (2004 m. spalio mėn.). „The Kishinev Pogrom of 1903: A Turning Point in Jewish History“. Modern Judaism. Oxford University Press. 24 (3): 187–225. doi:10.1093/mj/kjh017.
↑ „The pogrom that transformed 20th century Jewry“. The Harvard Gazette. 2009-04-09. Nuoroda tikrinta 2016-03-26.
↑ Chicago Jewish Cafe (2018-09-20). „Are Jewish men cowards? Conversation with Prof. Steven J. Zipperstein“. YouTube. Nuoroda tikrinta 2018-10-08.
↑ ^4,0 ^4,1 Schoenberg, Philip Ernest (1974). „The American Reaction to the Kishinev Pogrom of 1903“. American Jewish Historical Quarterly. 63 (3): 262–283. ISSN 0002-9068.
↑ Corydon Ireland (2009-04-09). „The pogrom that transformed 20th century Jewry“. The Harvard Gazette.
↑ Birnbaum, Erwin. In the Shadow of the Struggle. Accessed 2022-01-27.
↑ Davitt, Michael (1903). Within The Pale. London: Hurst and Blackett. pp. 98–100.
↑ The Kishinev Pogrom of 1903; with online resources archived from www.shtetlinks.jewishgen.org; archive accessed 2022-01-27
↑ Klier, John (2010-10-11). "Pogroms". YIVO Encyclopedia of Jews in Eastern Europe. yivoencyclopedia.org. Nuoroda tikrinta 2018-04-17.
↑ ^10,0 ^10,1 Klier, John Doyle; Lambroza, Shlomo (1992). Pogroms: Anti-Jewish Violence in Modern Russian History (anglų). Cambridge University Press. p. 202. ISBN 978-0-521-52851-1.
↑ „Jewish Massacre Denounced“. The New York Times. 1903-04-28. p. 6.
↑ Singer, Isidore (1904). Russia at the Bar of the American People. Nuoroda tikrinta 2016-03-26.
↑ „Current Literature: A Magazine of Contemporary Record (New York). Vol. XXXV., No.1. July, 1903. Current Opinion. V.35 (1903). p. 16“. babel.hathitrust.org. pp. 25 v.
↑ „Picasa Web Albums - Ronnie - kishinev“. Suarchyvuotas originalas 2015-06-06. Nuoroda tikrinta 2016-03-26.

[1] Penkower, Monty Noam (2004 m. spalio mėn.). „The Kishinev Pogrom of 1903: A Turning Point in Jewish History“. Modern Judaism. Oxford University Press. 24 (3): 187–225. doi:10.1093/mj/kjh017.

[2] „The pogrom that transformed 20th century Jewry“. The Harvard Gazette. 2009-04-09. Nuoroda tikrinta 2016-03-26.

[3] Chicago Jewish Cafe (2018-09-20). „Are Jewish men cowards? Conversation with Prof. Steven J. Zipperstein“. YouTube. Nuoroda tikrinta 2018-10-08.

[:0-4] 4,0 ^4,1 Schoenberg, Philip Ernest (1974). „The American Reaction to the Kishinev Pogrom of 1903“. American Jewish Historical Quarterly. 63 (3): 262–283. ISSN 0002-9068.

[harvard.edu-5] Corydon Ireland (2009-04-09). „The pogrom that transformed 20th century Jewry“. The Harvard Gazette.

[6] Birnbaum, Erwin. In the Shadow of the Struggle. Accessed 2022-01-27.

[7] Davitt, Michael (1903). Within The Pale. London: Hurst and Blackett. pp. 98–100.

[8] The Kishinev Pogrom of 1903; with online resources archived from www.shtetlinks.jewishgen.org; archive accessed 2022-01-27

[9] Klier, John (2010-10-11). "Pogroms". YIVO Encyclopedia of Jews in Eastern Europe. yivoencyclopedia.org. Nuoroda tikrinta 2018-04-17.

[:1-10] 10,0 ^10,1 Klier, John Doyle; Lambroza, Shlomo (1992). Pogroms: Anti-Jewish Violence in Modern Russian History (anglų). Cambridge University Press. p. 202. ISBN 978-0-521-52851-1.

[11] „Jewish Massacre Denounced“. The New York Times. 1903-04-28. p. 6.

[12] Singer, Isidore (1904). Russia at the Bar of the American People. Nuoroda tikrinta 2016-03-26.

[13] „Current Literature: A Magazine of Contemporary Record (New York). Vol. XXXV., No.1. July, 1903. Current Opinion. V.35 (1903). p. 16“. babel.hathitrust.org. pp. 25 v.

[14] „Picasa Web Albums - Ronnie - kishinev“. Suarchyvuotas originalas 2015-06-06. Nuoroda tikrinta 2016-03-26.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]

[8]

[9]

[10]

[11]

[12]

[13]

[14]