Paspieška (Vilnius)
| Paspieška | ||
|---|---|---|
| Vietovė prijungta prie miesto XX a. viduryje | ||
  Paspieška |
||
| 54°42′36″š. pl. 25°18′58″r. ilg. / 54.710°š. pl. 25.316°r. ilg. | ||
| Apskritis |  Vilniaus apskritis
| |
| Savivaldybė |  Vilniaus miesto savivaldybė
| |
| Seniūnija | Antakalnio seniūnija | |
| Istoriniai pavadinimai | lenk. Pospieszka, Pospieszka Oginskiego | |
Paspieška – buvusi gyvenvietė Vilniuje, šiaurinė Antakalnio dalis. Vietovardis paminėtas Adomo Honorio Kirkoro „Pasivaikščiojimuose po Vilnių“,[1] naudotas 1933–1935 m. lenkiškuose žemėlapiuose.[2] 1940 m. A. Jakšto ir J. Puišės sudarytame Vilniaus miesto plane atitinkamoje vietoje naudojamas vietovardis Oginskių smėlynė.[3]
Tarpukariu buvo suplanuotas arklinio tramvajaus maršrutas Katedros aikštė–Paspieška, atkarpai įveikti numatyta 10 min.[4]
Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Yra bent kelios pavadinimo kilmės versijos. Jurgis Vanagas teigia, jog pavadinimas galimai kilęs nuo vietovėje XIX a. stovėjusios taip vadintos priemiesčio užeigos, kurioje valgyti ir linksmintis buvo pamėgę vilniečiai, ypač inteligentija. J. Vanagas veda paralelę tarp Paspieškos ir bistro – abiejų žodžių kilmė iš rusų kalbos žodžių, reiškiančių skubinimą.
Kita versija pavadinimą kildina iš greitai užderančių bulvių veislės, kurias introdukavę tolimajame dabartinių Mykolo Kleopo Oginskio bei Tverečiaus gatvių gale augino Oginskiai.[5] Vietiniai gyventojai čia turėjo daržus, sodus – ten nebūdavo ankstyvų šalnų, dirvožemis – derlingas, todėl jie dažnai ten augindavo bulves. Būtent nuo bulvių veislės speška ir kildinamas vietovardis.[6]
Redemptorių ordino vienuolynas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
.jpg)
1936 m. į Vilnių atvykę XVIII a. Italijoje įkurto Redemptorių ordino vienuoliai Paspieškoje, dabartiniame Nemenčinės g. 7 sklype vietoje buvusių medinių pastatų pasistatė vienuolyną ir koplyčią. Vienuolynas turėjo daržovių ir vaisių sodą, su vienuolynu susijusi buvo Vilniuje gyvenusi vienuolė Faustina Kovalska. Po Antrojo pasaulinio karo vienuolynas uždarytas, vienuolės išvytos arba persikėlė į Lenkiją.[7] Kurį laiką vienuolyno pastate buvo įsikūrę Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų filialo Vaikų tuberkuliozės ambulatorinis bei Vaikų tuberkuliozės skyriai, 2012 m. persikėlę į Vaikų ligoninę, Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų filialą.[8]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Adomas Honoris Kirkoras. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Vilnius: Mintis, 1991
- ↑ WIG 1:25000 žemėlapio P30-S40-C,F fragmentas, 1933–1935 Archyvuota kopija 2018-02-24 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Vilniaus miesto planas, 1:20000, 1940, Spaudos fondo leidinys, A. Jakštas, J. Puišė[neveikianti nuoroda]
- ↑ A. Jurauskas. „Transporto raida Lietuvoje“
- ↑ Jurgis Vanagas (2015). Primirštas Antakalnis. Žuvėdra. p. 98.
- ↑ Dr. Mindaugas Rasimavičius, laida „Daiktų istorijos“. LRT, 2020-03-26, nuo 11:45
- ↑ Jurgis Vanagas (2015). Primirštas Antakalnis. Žuvėdra. pp. 101–102.
- ↑ Vaikų tuberkuliozės ambulatorinių konsultacijų poskyris